Kaip skraidyti abiem sparnais

Kaip skraidyti abiem sparnais

 

„Tuomet, kai nutariau kreiptis pagalbos, buvau visiškai išsekusi ir susipainiojusi. Ryšių su artimaisiais ir lūkesčių raizgalynėje viskas buvo liguistai persipynę, susimaišę, nelikę jokių ribų. Saitai su vyru, kaip maniau, turėję teikti gyvybę ir prasmę, mane tik smaugė ir marino. Labiausiai erzino jo pykčio proveržiai, nukreipti į vaikus, nuolatinis negatyvumas, nenorėjimas ieškoti susitarimo. Mes negirdėjome ir nesupratome vienas kito. Skausmas dėl nesivystančių santykių, netinkamo vaikų auklėjimo darėsi nepakeliamas. Jaučiausi kaip musė barščiuose, negalinti nieko pakeisti“.

Šią moterį, šeimoje patiriančią santykių krizę, ypč skaudina tai, jog ji negirdi atgarsio ir nemato pastangų iš sutuoktinio pusės. Ji jaučiasi išsekusi, nes jos bandymai išjudinti vyrą keistis – nesėkmingi. Be to, ryšį su savo vyru ji ima patirti kaip ją marinančią nelaisvę. Kyla klausimas, kas daro įtaką tokiam bejėgiškumo išgyvenimui.
Nesunku pastebėti, kad ši moteris sureikšmina vyro įtaką: ji tikisi iš jo kitokio elgesio, kitokio reagavimo, ir mano, jog tai viską pakeistų. Jai atrodo, kad viskas priklauso tik nuo jos vyro. Tai skatina tiek atvirai reikalauti, tiek slaptai tikėtis iš sutuoktinio situacijos išsprendimo. Tokiu būdu ir atsiduriama savo lūkesčių spąstuose, o su sutuoktiniu siejantys saitai susinarplioja į smaugiančios emocinės priklausomybės mazgus.  Tuomet gali pradėti atrodyti, kad santuoka buvo klaida, gali kilti kaltinimai sau, likimui, Dievui, gali apimti  skausminga neviltis, nes, neva, nieko neįmanoma pakeisti, gali užvaldyti slegiantis savęs gailestis...
Gali kilti klausimas, ar tokia santuoka turi prasmę, ar iš viso verta stengtis ją išsaugoti. Pažvelkime, kaip  išeities ieškojo moteris.
„Pagalvojau, kad mums reikalingas vertėjas, padėsiantis rasti bendrą kalbą ir dar galintis „paprotinti“ mano nesusipratusį vyrą. Pradėjus lankytis pas psichologą, sunkumai iš pradžių užaštrėjo, bet tai ir skatino ieškoti išeities. Nors mėginimai priimti vyrą varė iš proto, atrodo, kad būtent šie bandymai padėjo man pasijusti „kitu“, o ne būti jo dalimi. Atskirumo suvokimą sekė vienišumo, nereikalingumo jausmas. Vis dėlto, šis tebegąsdinantis atskirumas atvėrė man naujas galimybes pažinti save, ieškoti savo vertingumo, daug ką atrasti iš naujo. Jaučiausi, tarsi būčiau gavusi licenciją gyventi. Vyro būdas nedaug tepakito, bet jau  neatrodo man toks baisus, o ir mano reakcijos nėra tokios nuspėjamos. Aš pajutau turinti laisvę rinktis, kaip gyventi savo gyvenimą“.
Daug kas ėmė keistis moteriai atsisukus į save pačią ir išdrįsus suvokti save kaip atskirą, nors ir susietą su vyru. Panašu, kad tai atvėrė erdvę laisvai rinktis savo nuostatą ir elgesį, neverčiant sutuoktinio būti kitokiu, padėjo atpalaiduoti emocinės priklausomybės varžtus ir leido laisviau kvėpuoti gyvenant su tuo pačiu žmogumi.
Kartais tai, kaip sutuoktiniai vertina bendro gyvenimo sunkumus, kažkuo primena mūsų polinkį piktintis ūkanotu oru, kad, neva, nėra saulės. Užmirštame, jog ji tebešviečia, tik šiuo metu sunkiau matoma... Taip ir santuokoje nevilties debesys daug mažiau slegia ir greičiau išsisklaido, kai pavyksta žvelgti į tai, kas yra už jų. Tuomet ir bendro gyvenimo išbandymus gali pavykti priimti kaip iššūkius augti. Paprastai tokia pozicija atskleidžia naujas galimybes naujai, kūrybiškai spręsti nesklandumus. Vietoj to, kad spaustume sutuoktinį būti kitokiu, galima savęs klausti: ką pati (pats) galiu padaryti dėl savęs, ko vis reikalauju iš sutuoktinio? Kaip kitaip man artimas žmogus gali atsiliepti į mano svarbius poreikius? Kaip to, ko primygtinai tikiuosi gauti iš jo(s), galėčiau sulaukti iš kitur?
Daug aštresnė dilema iškyla tuomet, kai šeimos funkcionavimas sutrinka dėl sutuoktinio destruktyvaus elgesio: svaigalų vartojimo, lošimo, smurtavimo ir pan. Pamenu ir kitą atvejį, kai moteris sprendė klausimą, ar jai likti gyventi su geriančiu vyru, kuris visai nesiruošė atsikratyti liguisto svaiginimosi, dažnai ją pašiepdavo, žemindavo, nevengdavo ir ranką pakelti. Panašiai kaip ir ankstesniame pavyzdyje, ji tikėjosi, kad vyras susipras ir ims spręsti savo problemas. Vėliau, kai jis ėmė negrįžinėti namo, vis laukė, kada ją pats pirmas paliks, nenutuokdama, kad jam taip visai patogu. Čia akivaizdžiai išryškėja disfunkcinės šeimos (šeimos, kurioje sutuoktinių santykiai sutrinka dėl nenuoširdaus, destruktyvaus bendravimo) bruožai. Disfunkcinėje šeimoje dažnai tvyro įtampa, nes konfliktai nesprendžiami: sutuoktiniai nesistengia išgirsti vienas kito, baudžia vienas kitą tyla, manipuliuoja vaikais, neretai išgyvena vidinį sąmyšį, ima abejoti savo jausmais, savo elementariomis teisėmis, patiria gėdą, kaltę dėl savo natūralių poreikių, siekdami apsisaugoti nuo skausmo, išmoksta neigti savo emocijas, mėgina prisitaikyti prie nesveikų santykių. Po truputį prarandamas gebėjimas laisvai rinktis savo poelgius, imama reaguoti stereotipiškai.
Tačiau ir disfunkcinėje šeimoje gyvenantis žmogus, siekdamas padėti sau, gali rasti išeitį. Antai, minėta moteris, palaipsniui, lankydama konsultacijas, ėmė suvokti, kad vienintelis būdas išsigelbėti yra pačiai imtis iniciatyvos ir ne tik emociškai atsiriboti, bet ir fiziškai atsiskirti nuo sutuoktinio. Nors ir nenutraukusi santuokos, bet atsiskyrusi, moteris pasijautė atgavusi savo gyvenimą, kurį buvo beprarandanti, ėmė atrasti savo pomėgius ir suvokti save kaip pilnateisį žmogų, turintį savo vietą pasaulyje. Tai padėjo susivokti ir jos vyrui: jis kreipėsi pagalbos, ėmė keisti savo gyvenimo būdą, lankyti savipagalbos grupes. Vėliau sutuoktiniai vėl galėjo gyventi drauge, kurdami lygiaverčius santykius.
Taigi, matome, kad viena moteris išgelbsti savo gyvenimą likdama ryšyje su sutuoktiniu, bet imdama suvokti save kaip atskirą asmenį, kita – emociškai ir fiziškai atsiskirdama. Tiek vienu, tiek kitu atveju reikalai pajuda, kai moterys išdrįsta pripažinti problemas savo šeimoje ir aktyviai kreipiasi psichologinės pagalbos. Ilgainiui jos ima vis labiau rūpintis savimi, pradeda branginti savo gyvenimą ir už jį kovoti.
Dažnai galime pastebėti, kad tuomet, kai žmogus liaujasi būti auka, nustoja kaltinti dėl nesėkmių aplinkybes ar kitus asmenis ir imasi atsakomybės padėti sau, pats gyvenimas tarsi ištiesia pagalbos ranką. Tuomet kliūtys tampa naujais atramos taškais, krizės – naujomis galimybėmis. Vis dėlto, kad tai santuokoje būtų įmanoma, kaip jau galėjome nutuokti iš aprašytų atvejų, reikia kelių sąlygų. Pirma, svarbu pripažinti egzistuojančią problemą, savo netobulumą ir savo dalį atsakomybės dėl to, kas negerai, nes santykiai visuomet priklauso nuo abiejų pusių (pvz., ribos pažeidžiamos tik tuomet, kai jas leidžiame pažeidinėti, skriaudžia mus tik tuomet, kai leidžiamės skriaudžiami, kontroliuoja, kai leidžiamės kontroliuojami ir pan.). Tai – Tiesos sąlyga. Antra, siekiant darnaus santykio su sutuoktiniu, būtina priimti jo(s) skirtingumą (kas dažnai gali stipriai erzinti, pvz., kad sutuoktinis savaip mąsto, kitaip rengiasi, kitką mėgsta, savitai juokiasi ir pan.) ir susitaikyti su dėl to skirtingumo kylančiais nepatogumais. Tai – brandžios Meilės sąlyga. Šios sąlygos – tarsi du paukščio sparnai, kurie padeda pakilti net virš tų santuokoje iškylančių sunkumų, kurių nepavyksta išspręsti kitaip.
Taigi, to ir norėtųsi palinkėti visiems su išbandymais susiduriantiems sutuoktiniams – skraidykite abiem sparnais!
 
Psichologas-psichoterapeutas
soc. m. dr. Giedrius Markevičius
Tapati, 2008, Nr.4
 
Registracija mokymams

Visi straipsniai

Nėštumas – menas lauktis. Laukimosi išmintis

Nėštumas – menas lauktis. Laukimosi išmintisLaukimosi procesas yra svarbus virsmo etapas. Neužtenka tik šį tarpsnį prabūti, prakentėti ar „prastumti laiką“.... plačiau >>

Ar gimdymas ir žindymas susiję

Ar gimdymas ir žindymas susijęNeretai kalbame apie gimdymą ir žindymą kaip visiškai nesusijusius dalykus. Mąstome taip - pradžioje... plačiau >>

Moters kelionė į motinystę

Moters kelionė į motinystęKiekviena moteris, tapdama motina, išsirengia į dvasinę kelionę, kurios metu turi atlikti tam tikras užduotis,... plačiau >>