Nėštumas – menas lauktis. Laukimosi išmintis

Nėštumas – menas lauktis. Laukimosi išmintis

Laukimosi procesas yra svarbus virsmo etapas. Neužtenka tik šį tarpsnį prabūti, prakentėti ar „prastumti laiką“. Mokėti lauktis - tai menas, tai iššūkis, reikalaujantis sąmoningo ir aktyvaus dalyvavimo.

Kaip teigia Joan Raphael – Leff savo knygoje „Nėštumas. Vidinė istorija“1, nėštumo metu gyvenimo faktai kinta labai greitai ir dažnai mūsų vidus nespėja su jais. Šiuo metu visuomenėje daugiausia dėmesio skiriama biologiniams ir fiziniams nėštumo aspektams, nuošalyje paliekamas emocinis gyvenimas, asmeninis augimas ir kiti vidiniai išgyvenimai.

Šis straipsnis apie nėštumą, tačiau jis skirtas ne tik besilaukiančioms ar motinyste besidominčiomis moterimis. Nėštumas – tai fizinė būsena, labai konkreti ir akivaizdi, tai trumpas laikotarpis moters gyvenime, kai ji ruošiasi tapti motina. Tačiau vidine prasme nėštumą, t.y. tam tikrą inkubacinį periodą, besilaukiant virsmo, išgyvename kiekvienas. Peržvelkite savo gyvenimą, tikriausiai jame aptiksite tokį periodą, kai visas organizmas ir psichika lyg sustoja, atsiduria dvasinėje dykumoje ir laukia bei kaupiasi kažkokiam svarbiam įvykiui. Pagrindiniai nėštumo požymiai mūsų psichikoje – tai vidinis sulėtėjimas, kartais noras atsiriboti, aprimti, sustoti, įsigilinti į save, tai sustiprėjusios juslės, jutimai ir sumažėjęs gebėjimas racionaliai vertinti užduotis, aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime, tai vidinė rimtis ir susikaupimas, tai dvasinis Adventas, kartais - dykumos patyrimas. Šis etapas – pokyčio pradžia. Dažnai nesuvokdami ir neįsisąmonindami, kas vyksta, slopiname šį procesą. Kaip nekliudyti vykti tam, kas turi vykti? Ką daryti su baimėmis ir nerimu, dažnais šio etapo palydovais? Ko reikia išmokti per šį laikotarpį? Štai esminiai klausimai. Taigi, šį kart kalbėsiu apie tai, kokia yra vidinė nėščios moters istorija, ko reikalauja nėštumo laikotarpis, ką svarbu įsisąmoninti, ką svarbu išmokti.
Besikeičiantis kūnas

Akivaizdu, jog nėštumas visų pirma didelis fizinis pokytis. Moters kūnas tampa naujos gyvybės namais. Tai didelis stebuklas, kurio mistikos negali paneigti net kartais visagaliu besijaučiantis mokslas. Moters organizmui tai šokas, iššūkis ir nemažas stresas. Pačiai moteriai tai virsmas iš seksualios moters į gimdančios, auginančios, globojančios motinos būvį.

Pokytį savo organizme moteris aptinka labai greitai. Kūnas tampa sunkesnis, formos tampa apvalesnėmis, atsiranda keistų jutimų, potyrių, norų. Suaktyvėja juslės. Kūnas pradeda diktuoti savo norus kaip niekada aiškiai – jis nori vieno ar kito maisto, į kažką negali net pažiūrėti, kartais būna baisiai nuvargęs ir gali miegoti ištisą parą, o kartais užpuola tokios energijos bangos, kad tik spėji suktis. Nėštumo eigoje kūnas pradeda darytis nepatogiu – sunku judėti, sunku vaikščioti, miegoti, nelabai gali dirbti, sunku susikaupti ir mąstyti.

Kaip į tai reaguoja pati moteris? Įvairiai. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kai esame įpratę diktuoti savo kūnui, formuoti jį pagal savo užgaidas, kai patys geriau žinome, ko jam reikia, kai vyrauja paaugliškas kūno kultas, tokie vidiniai fiziniai pokyčiai neretai būsimai mamai sukelia daug nerimo. Dažnai moteris pirmą kartą taip ryškiai savo gyvenime patiria jausmą, jog ne ji vadovauja savo kūnui, jog mūsų organizmas turi tokį gilų vidinį žinojimą, kad prieš jį sąmonė atrodo tik menkas pradinukas. Moters kūnas savyje augina kitą gyvybę, tai vyksta be mūsų aktyvaus kišimosi ar sąmoningo dalyvavimo tame. Tai, ko reikia šiuo metu, tai tik leisti ir padėti savo kūnui atlikti šį nuostabų darbą. Reikia įsiklausyti ir išgirsti jo siunčiamus signalus. Gal tai skamba ir paprastai, tačiau tai didelis iššūkis kiekvienam. Tai padeda praplėsti savęs kaip asmenybės ribas, suvokti save ne tik kaip sąmoningą ir viską kontroliuojančią būtybę, bet taip pat ir tai, jog dalyvaujame gyvenimo misterijoje, kurios negalime suprasti, tačiau galime išgyventi ir pajausti. Kaip teigia Clarissa Pinkola Estes: „būtent pirmapradė, laukinė prigimtis suteikia moters gyvenimui vientisumo"2.

Šitokio savęs suvokimo labai prireiks gimdymo metu. Juk jo metu nebūtina visko suprasti, kas su jumis darosi, bet būtina girdėti savo kūną, nes būtent jis diktuos, kaip vyks procesas. O gimęs vaikelis žodžiais nepasakys, ko jis nori, ko jam reikia. Jūs bendrausit nebylia kūno kalba. Tiek, kiek sugebate priimti savo organizmą, tiek sugebėsite intuityviai pajausti ir ko reikia jūsų mažyliui. Nėštumas tai metas, kada motina gali išmokti girdėti save labiau nei bet kada, tam reikia jos atvirumo vykstantiems pokyčiams (kūniškiems taip pat). Šis gebėjimas gyvybiškai būtinas jos mažam vaikeliui. Motina yra vaiko poreikių atspindys. Jei ji blokuoja savo poreikius, ji nesugebės susigaudyti ir kas vyksta su jos vaikeliu.
Baimės ir nerimas

Nėštumas išprovokuoja begales baimių. Vien tik pasiklausius nėščiųjų pokalbių viena su kita ar stebint su kokiu aktyvumu besilaukiančios mamos naršo internete, klausia ir dalinasi įvairiomis patirtimis ir nuogąstavimais, rodo, kad šis periodas labai dažnai viduje sukelia baimės jausmą. Ir tai nėra kažkas keisto, kažkas, ko neturėtų būti. Jei tokias baimes aptinkate savyje, tai svarbu suprasti, jog baimė yra natūralus jausmas. Tai rodo, kad jūs gyvai reaguojate į besikeičiančią savo gyvenimo situaciją, kad jums rūpi jūsų gyvenimas ir jame vykstantis svarbus lūžis.

Kai neigiame baimes (dažniausiai už to slypi mintis, jog „to bijoti nelogiška“, „būsiu bailė, jei tai pripažinsiu“), jos pavirsta bendru nerimu ir nesaugumu, atsiranda noras viską kontroliuoti, viską suprasti, kyla fantazijos kaip bus blogai, noras viską sužinoti. Kontrolė ir žinių gausa užslopina intuiciją, gebėjimą remtis savo vidiniais pojūčiais, sunaikina pasitikėjimą bei atvirumą kūno ir psichikos signalams. Tokia neįsisąmoninta baimė sutrukdo tinkamai pasiruošti gimdymui, jį išgyventi kaip svarbų, esminį savo ir jūsų vaikelio gyvenimo įvykį. Sutrukdo tai patirti kaip jus keičiantį išbandymą. Baimė neleidžia atsiverti patirčiai, gimdymas išlieka sąmonėje tik kaip skausmas, kurį reikia iškentėti ir išbraukti tą dieną iš savo gyvenimo. O kūdikis gali tapti vienu dideliu stresu, nes nebus aišku, kaip su juo elgtis (juk motinystė yra lygiai taip pat menas atrasti savyje išmintį ir vidinį žinojimą).

Iš kitos pusės, gebėjimas susitvarkyti su savo baimėmis padės gimdymo procese – kuo labiau būsite atsipalaidavusi ir kartu pasirengusi, tuo sveikiau, natūraliau ir lengviau viskas vyks. Toks gebėjimas pažinti ir nepasiduoti baimėms, padės jums ir vaikelio auginimo procese, kai iš tiesų bus dėl ko nerimauti: kad kas neatsitiktų, kad neužsigautų, kad nesusirgtų, kad nepasimestų, kad nepakliūtų blogon įtakon.

Taigi, nėštumo metu gali mokytis sukurti tinkamą santykį su savo baime. Visų pirma reikia leisti sau įsisąmoninti, ko iš tikrųjų bijote. Galite tiesiog surašyti savo baimes ant popieriaus lapo. Dažniausiai nėštumo metu kyla tokios baimės: baimė dėl vaikelio sveikatos, skausmo baimė, nerimas dėl savo gebėjimo būti motina, baimė ar pavyks užtikrinti tinkamą vaiko gerbūvį, baimė „iškristi“ iš darbo, karjeros ir tapti „namų šeimininke“. Dar viena baimė – tai gimdymas. Dažniausiai moterys išsako skausmo baimę bei baimę paties gimdymo proceso, jo nenuspėjamumo ir svarbos.

Kodėl yra svarbu įsisąmoninti savo baimes? Be jau minėtos priežasties, kad negalime kovoti su tuo, kas neturi vardo, yra dar kitas šio įsisąmoninimo aspektas – baimė svarbus signalas, kad mūsų laukia išbandymas, krizė, pokytis, ir tam reikia pasiruošti. Tai nėra tas pasiruošimas, kai, pavyzdžiui, puolama skaityti viską apie gimdymo komplikacijas. Pasiruošimas šiuo atveju būtų toks, kai būsimoji mama atidžiai stebi save, įsigilina į savo jutimus, mokosi jais pasitikėti, mokosi pasitikėti gamtos dėsniais, kurie iš ties daugeliu atveju stipresni nei mūsų išankstinės žinios. Taigi, pasitikėjimas savimi ir savo organizmu svarbus momentas, kuris leis susitikti su baime ir tikėti, jog galėsite ją įveikti.

Svarbu pasakyti, jog nėštumo pradžioje neverta save gąsdinti mintimis apie gimdymą ir fantazijomis, kaip ten bus. Ne viena moteris yra paliudijusi, jog tiek pats organizmas, tiek ir visa moters psichika, pasiruošia gimdymui. Kai artėja gimdymas, baimė sumažėja ir atsiranda vis daugiau vietos susikaupimui ir laukimui. Viena iš priežasčių, padedančių nugalėti šią baimę, yra vis didėjantis ryšys su savo vaikeliu. Juk nėštumo pradžioje sunku net įsisąmoninti, jog tame dar mažame pilve kažkas gyvena. Tačiau laikui bėgant, kai mažylis auga ir vis aktyviau bendrauja bei dalyvauja jūsų gyvenime, atsiranda gilesnis ryšys. Šis ryšys tampa toks stiprus, kad būsima mama pradeda galėti vardan savo vaiko ryžtis iškęsti skausmą, atsiduoti gimdymo procesui, aukotis dėl naujos gyvybės.
Lėtėjantis laikas – proga išmokti būti

Mūsų gyvenimas lekia pašėlusiu ritmu. Neretai didžiuojamės ir slaptai mėgaujamės savo nusiskundimais, kaip nieko nespėjam, kokie esam aktyvūs ir užimti. Ir štai nėštumas palengva paspaudžia stabdį ir sulėtina gyvenimo ritmą. Pirmiausia tai įvyksta per kūną – augantis pilvas, didėjantis nuovargis natūraliai sulėtina tempą. Moteris nebegali taip lakstyti, kaip ankščiau. Gerai įsiklausius į savo vidinį ritmą, moterys pastebi, jog ne tik kūnas nebegali, bet ir vidus nebenori bėgioti. Neretai moterys liudija apie aiškų poreikį sulėtėti, pasidaro sunku greitai, logiškai mąstyti, nėštumo pabaigoje nėščioji natūraliai pradeda atsitraukti nuo socialinio gyvenimo, net nuo kitų žmonių, įprastos veiklos. Norisi tiesiog išjungti telefoną ir visas kitas ryšio priemones ir būti su savimi bei laukti. Svarbu leisti sau pasinerti į šį buvimą, nepasiduoti pagundai būtų „super nėščiąja“, kuri iki pat gimdymo laksto ir pluša.

Šis laikas yra jūsų laikas. Tai laikas, kai turite prikaupti daug energijos, nes jos pareikalaus tiek gimdymas, tiek jūsų mažylis. Tai laikas, kai galite mokytis tiesiog būti ir vertinti tokį buvimą, nes auginant savo vaikelį tokio „neefektyvaus“ gyvenimo bus daug. Tai laikas, kai galite ieškoti, kas jums patinka, kas suteikia jėgų, kas atgaivina, padeda atrasti prasmės ir vertės jausmą. Kai auginsite mažąjį savo žmogutį, didžioji dalis jūsų gyvenimo priklausys jam, ir labai svarbu, kad tas valandas, kai namie ramu, galėtumėte skirti sau. Neretai matau, jog mamos, kurios nėra atradusios to, kas joms patinka, dažniausiai laisvą laiką nuo vaikų ir buities prasiblaško nežinodamos ko griebtis. Ir galiausiai atkeliauja liūdesys, nerimas, beprasmybės jausmas. Taigi, leiskite sau įlįsti į olą ir sulėtinti laiką.
Besikeičiantys santykiai su vyru.

Kada susikuria šeima, tada ji tampa vienu ir džiaugsme ir varge. Vaikelio laukimasis ir jo atėjimas didelis įvykis visai šeimai. Tai virsmas, kada šeimyna tampa šeima. Akivaizdu, jog tai smarkiai pakeičia poros santykius. Visų pirma jūs mažiau laiko turėsite vienas kitam ir romantiški momentai užleis vietą buičiai. Naujos pareigos, nuovargis bei emocinė įtampa sukels konfliktinių situacijų, pareikalaus iš jūsų daug meilės pakantumo, atlaidumo ir kantrybės vienas kitam. Šių sunkumų neišvengsite, tačiau jiems galima pasiruošti.

Visų pirma pakalbėkite tarpusavyje ir įsisąmoninkite, jog artėja naujas gyvenimo etapas ir tai, kas laukia jūsų santykių, tai bus iššūkiai, kurie padės sukurti brandesnį ryšį vienas su kitu. Besilaukdami naujo šeimos nario išnaudokite laiką paieškoms, kas atgaivina jūsų tarpusavio ryšį – gal tai pasivaikščiojimas, gal rytinis arbatos gėrimas, gal tai muzikos klausymasis. Tokios akimirkos padės jūsų santykiui nepaskęsti buityje ir rūpesčiuose, nepamiršti vienas kito.

Baigdama straipsnį, norėčiau palinkėti visoms būsimoms mamos tikrai išgyventi šį ypatingą laikotarpį. Atmerkite akis ir stebėkite gamtos stebuklą jūsų kūne ir sieloje, patirkite tai, ką jis atneša. Atraskite tokius savyje slypinčius klodus, apie kuriuos ankščiau nė neįtarėte.
Kaip tvarkytis su baimėmis:

1. Įsivardinkite, ko konkrečiai bijote.

2. Priminkite sau, jog drąsus yra ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris bijodamas vis vien eina į priekį.

3. Pasikalbėkite apie savo baimes su artimaisiais, su jus palaikančiais žmonėmis. Jei, pavyzdžiui, bijote gimdymo, paieškokite pažįstamų gimdžiusių moterų, kurios gali apie gimdymą papasakoti iš šviesiosios pusės ir parodyti, jog gimdymas nėra vien skausmas.

4. Mokykitės atsipalaiduoti, ieškokite, kas suteikia jums drąsos ir vidinės stiprybės.

5. Stenkitės pastebėti ir toleruoti gyvenimo neužtikrintumą, įsisąmoninkite, jog mūsų gyvenimo nuspėjamumas ir saugumas – tik iliuzija, tačiau tokiame gyvenime galime gyventi.

6. Jei labai bijote skausmo gimdymo metu, dažniausiai meilė savo kūdikiui, galvojimas apie jį padeda tą baimę sumažinti ir įveikti savo baimes. . .

„Savo gelmėse – tą šimtus kartų esame pajutę – išsprūstame iš erdvės ir laiko gniaužtų. Trumpai tariant, dykuma pirmiausia mus atveria. Tad akimirką stabtelkime.“ (G.Haldas. Trijų dykumų knyga).

1Joan Raphael-leff. Pregnancy. The inside story. London & New York. 2001

2 Clarissa Pinkola Estes. Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose. Alma litera 2005

Psichologė Sigita Valevičienė

Žurnalas „Aš ir psichologija“ 

Registracija mokymams

Visi straipsniai

Naujagimių gelta

Naujagimių geltaGelsvas naujagimis. Fiziologinė naujagimių gelta yra tokia būsena, kurią vaikutis išauga. Naujagimis pagelstadėl to, kad... plačiau >>

Prenatalinės diagnostikos inovacijos ir informuotas paciento sutikimas

Pastaruosius 40 metų vaisiaus chromosomų trisomijų (Dauno, Edvardso, Patau sindromų) prenatalinei diagnostikai buvo būtini... plačiau >>

Ar gimdymas ir žindymas susiję

Ar gimdymas ir žindymas susijęNeretai kalbame apie gimdymą ir žindymą kaip visiškai nesusijusius dalykus. Mąstome taip - pradžioje... plačiau >>