Moteris turi teisę apie abortą žinoti viską

 
Skaitau pastaruoju metu mirgančius straipsnius abortų tema ir darosi apmaudu, kaip vienpusiškai pateikiama informacija apie moters teises ir laisves. Ji kovotojų „už moters teises“ susiaurinama iki „teisės į vaginą“. Palaukite, moterys, ar mes tikrai tik „vaginos“? Kiek žinau, esu ne tik kūnas... Todėl norėčiau aptarti kelis aspektus, kurių nevalia pamiršti sprendžiant abortų problemą. 
Palaikau moters teisę į laisvą, sąmoningą apsisprendimą dėl savo įsčiose augančio vaiko gyvybės, tačiau pasenęs, nors vis dar galiojantis, Sveikatos ministro įsakymas šios teisės toli gražu neužtikrina. Kaip man bebūtų gaila to nekalto, negalinčio pasipriešinti suaugusių valiai mažo žmogučio, dabar kalbėsiu apie moters teisę žinoti ir suprasti, kam ji pasiryžta, kaip nuo jos sprendimo pasikeičia jos ir šeimos gyvenimas, apie moters teisę gauti valstybės ir artimųjų pagalbą, vyro vaidmenį neplanuoto nėštumo atveju ir apie būtinybę valstybės mastu vykdyti abortų prevenciją, kokioje svarstomo abortų draudimo įstatymo barikadų pusėje bestovėtume. 
Liūdna 2011 m. statistika rodo, jog 100 gimusių vaikų teko 21,5 dar įsčiose nužudyti vaikai. Kiti džiaugiasi, kad dirbtinių abortų Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo kone trigubai: nuo 16 tūkst. abortų 2000 m. iki 6 tūkst. 2012-aisiais, tačiau abortų dėl medicininių indikacijų išaugo trigubai: 2001 m. - 81, 2012 m.- 251. 
Dabartinis LR sveikatos ministro įsakymas tokiais atvejais leidžia vėlyvus abortus (po 12 sav. ir iki pat gimdymo, jei tam yra medicininių indikacijų), ne paslaptis jog nėščiąsias gąsdinantys prenatalinio laikotapio vaisiaus tyrimo rezultatai neretai nepasitvirtina. Teko girdėti nemažai moterų istorijų, kai gąsdinančios gydytojų prognozės apie galimus vaisiaus – vaiko – apsigimimus nepasitvirtino, bet jas sužinojo tik tos, kurios apsisprendė gimdyti bet kuriuo atveju. 
Per abortus pašalintų vaikų diagnozių gydytojai paprastai netvirtina. O nėščiai moteriai būna didelė kančia gyventi baimėje dėl jos įsčiose augančio vaiko sveikatos, ir dar didesnė kančia savo valia pasmerkti jį myriop iš baimės, nežinojimo ir pasimetimo.
 
Moters teisė į laisvą apsisprendimą
 
Moterys dėl neplanuoto nėštumo psichologiškai yra labai pažeidžiamos, dažnai patiria vyro/draugo ir motinos/tėvo psichologinį spaudimą ar net ultimatumą (sulaukia grasinimų būti paliktos, finansiškai apleistos, jei nepasidarys aborto), todėl nesulaukusios palaikymo pasiryžta nutraukti nėštumą. 
Pasidavusios tokiam spaudimui, jos skubotai, negavusios pakankamai informacijos bei neapsvarsčiusios alternatyvų nutraukia nėštumą, o po to patiria neigiamas trumpalaikes ir ilgalaikes psichologines pasekmes savo psichinei sveikatai, santykiams su vyru/partneriu ir kitiems šeimoje augantiems vaikams. Toks aplinkinių spaudimas prilygsta psichologiniam smurtui prieš moterį. 
Lietuvoje neradau padarytų atitinkamų tyrimų, bet JAV atlikto tyrimo duomenimis 64 proc. apklaustųjų moterų abortą pasirinko spaudžiamos kitų asmenų. Kitose užsienio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad 60 proc. visų aborto atvejų taip pat moteris nutraukė nėštumą ne laisva valia
Moterys, kurių partneriai nepageidavo nėštumo, net 7,4 karto dažniau nurodė, kad jų nėštumas yra nenorimas, lyginant su moterimis, kurių partneriai palankiai atsiliepė apie nėštumą. Ilgus metus moteris konsultuojanti psichiatrė doc. Palmira Rudalevičienė viename portale išsakė nuomonę, jog „klaidinga būtų teigti, kad abortas yra moters pasirinkimo laisvė“. Jos pacientės sako, kad pasirenka priešingai, negu norėtų rinktis, pasijunta įspraustos į kampą. Jos manymu, laisvę rinktis būtų teisingiau performuluoti į pasirinkimą to, kas „lieka iš bėdos“. 
Taigi, fizinio bei psichologinio smurto auka yra pati moteris, kuomet ne savo laisvu noru, o verčiama artimųjų arba nepalankių socialinių aplinkybių padaro abortą, žalojantį jos kūną bei dvasią, o taip pat sunaikinantį negimusį jos vaiką.
 
Moters teisė žinoti galimas aborto pasekmes
 
Remiantis moksliniais tyrimais, apie 80 proc. moterų po aborto išsivysto psichikos sveikatos sutrikimai, 30 proc. yra kliniškai nustatoma psichikos liga, kelis kartus padidėja savižudybės rizika. Suomijoje atliktas tyrimas parodė, jog abortą patyrusios moterys šešis kartus dažniau linkusios į savižudybę nei tos, kurios pasirinko gimdymą. 
Labai tikėtina, kad ir Lietuvoje yra panaši situacija, tačiau tokių tyrimų rasti nepavyko. Dėl vyraujančios stigmos aborto atveju net ir turėdamos akivaizdžių psichologinių problemų, moterys dažnai nesikreipia pagalbos į specialistus. Kad abortas traumuoja moters psichiką, tapo vadovėliniais teiginiais, Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos psichiatrijos vadovėliuose (Golder, Kaplan, kt.) tam yra skirti ištisi skyriai. Pasaulyje yra išleista dešimtys knygų ir šimtai mokslinių staipsnių, nagrinėjančių aborto pasekmes, tiesa, lietuvių kalba yra vos keletas. 
Šiuolaikinėje Pasaulinės Psichiatrų Organizacijoje viena iš 37 veikiančių sekcijų yra „Moters psichikos sveikata“, kuri kiekvieno kongreso metu ruošia savo simpoziumus, kuriuose gali dalyvauti ir mūsų psichiatrai. Ten yra nagrinėjama moters psichikai sukelta aborto žala. Kas treji metai rengiami ir atskiri šios sekcijos tarptautiniai kongresai. Šia tema yra atlikta mokslinių tyrimų, apgintos daktaro disertacijos, netgi palyginti tarpkultūriniai rodikliai. 
Nors poabortinį sindromą kelios ginekologės ir moterų lygių galimybių kovotojos bando paneigti arba primesti tik „religingoms moterėlėms“, tačiau daugybė pasaulyje atliktų tyrimų akivaizdžiai parodo, jog poabortinis sindromas egzistuoja. 
Jis pasireiškia sutrikusiais moters santykiais su negimusio vaiko tėvu, nukritusiu lytiniu potraukiu, savigarbos sumažėjimu, emociniu abejingumu, priklausomybėmis nuo alkoholio, narkotikų, autoagresija, dažnai moterys po aborto išgyvena pyktį, sielvartą, kaltę, depresiją, sapnuoja košmarus, jaučiasi nevertos turėti vaikų, ir to pasekmėje darosi pakartotinius abortus. Koks gi jų tikslas neigti pasekmes, kurias ne vienas moteris konsultuojantis psichologas ir psichiatras pastebi ir su tuo intensyviai dirba? 
O gal yra tikima, kad kuo moteris mažiau žinos, kas jos laukia, tuo lengviau „praslys“ pro aborto sukeliamą skausmingą psichologinę ir dvasinę patirtį? Psichiatrė-psichoterapeutė Palmira Rudalevičienė pastebėjo, jog ypač skaudu būna toms moterims, kurių vyras, privertęs pasidaryti abortą, vėliau ima prikaišioti moteriai „nužudymą“, motyvuodamas, kad ji galėjusi ir nepaklausyti jo, „galėjusi rinktis“. Iš moters imama šaipytis, emociškai šantažuoti, manipuliuoti šeimyninės dramos elementais ir tokiu būdu dar labiau traumuoti moterį, labai sėkmingai vyrui pasiteisinant, kad jis niekuo dėtas. Apie tai pasakodamos jos pacientės kalba nebenorinčios gyventi, ir dažnai jau būna bandžiusios žudytis dėl tokių apkaltinimų bei pažeminimo. Dažnai po aborto išyra šeimos. 
Problema, jog Lietuvoje nėra nei nepriklausomų konsultacinių kabinetų, nei jokių centrų krizinį (nepageidaujamą) nėštumą išgyvenančioms moterims, kur jas dėmesingai jautriai priimtų, padėtų susigaudyti krizinėje situacijoje, informuotų apie galimas pasekmes bei esamas alternatyvas ir galimą tęstinę psichologinę, socialinę ir materialinę, finansinę pagalbą nusprendus gimdyti. Po tokios konsultacijos turėtų praeiti bet 3 dienos (kaip Vokietijoje) arba 7 dienos (kaip Italijoje), skirtos moters sprendimo dėl aborto apgalvojimui.  
Valstybės biudžete turi būti numatyti pinigai krizinio nėštumo centrų įsteigimui ir išlaikymui. Tokie konsultavimo centrai turėtų būti nepriklausomi nuo įstaigų ir asmenų, kurie daro abortus ir yra suinteresuoti gaunamomis lėšomis už abortus. 
LR Sveikatos ministo įsakyme dėl nėštumo nutraukimo tvarkos yra nuostata, kurios realus įgyvendinimas šlubuoja: „ iki išduodant siuntimą nėštumui nutraukti, būtina moteriai (pageidautina ir sutuoktiniui) paaiškinti apie nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiems sutuoktiniams. Šią informaciją pateikia siuntimą išduodantis gydytojas akušeris-ginekologas,   o pirmojo nėštumo atveju - gydytojas kartu su moterų konsultacijos vedėju. Pageidautina, kad pokalbyje dalyvautų psichologas“. Ginekologas, duodantis siuntimą abortui, dažnai ir pats nežino galimų aborto psichologinių pasekmių moters psichikai, todėl, jei turi laiko ir noro, gal ir įspėja apie riziką nevaisingumui, padidėjusią tikimybę, jog sekantys nėštumai baigsis persileidimu, apie padidėjusią riziką vyresniame amžiuje susirgti krūties vėžiu. 
Kai klausau ar skaitau sielvartaujančių dėl padarytų abortų moterų istorijas, visada girdžiu tą patį leitmotyvą „jeigu tik aš būčiau žinojusi“, „man niekas nesakė, kad taip bus“, jos girdėjo: „susitvarkysi“ ir vėl viskas bus kaip anksčiau“, „ta pasidarė abortą, ana irgi – ir tu išgyvensi“.
 
Moters teisė į artimųjų ir valstybės palaikymą
 
O pasekmes tenka pačiai moteriai nešti, nes tie „patarėjai“ paprastai po aborto net nepaklausia „kaip tu? Gal tau padėti?“ Jie elgiasi lyg niekur nieko nebūtų atsitikę, lyg gyvenimas bėgtų toliau. Kartais ir pati moteris jaunystėje „užsimiršta“, bet brandžiame amžiuje tas skausmas ir kaltė išlenda visu stiprumu. 
Psichiatrė-psichoterapeutė P. Rudalevičienė savo darbe pastebi, jog dažnai moterys turi motiną, tėvą, artimųjų ir, kaip jai atrodė, brangių žmonių, mylimąjį, su kuriuo alpo meilės guolyje, tačiau kai ji prašo pagalbos, klausia jų patarimo, visi atsuka nugarą, ir niekas nenori nei jos, nei jos nešiojamo vaiko. Moteriai tai tampa nuosprendžiu, tai ir nulemia apsisprendimą. Taigi mylimųjų nemeilė ir būna ta pagrindinė priežastis, nulemianti pasirinkimą. 
O kokią pagalbą gali pasiūlyti valstybė? Kol kas jokios, na gal kartais kelias psichologo arba psichiatro konsultacijas. O turėtų kaip kitose užsienio šalyse sistemingai vykti terapinės grupės moterims, išgyvenančioms poabortinį sindromą, kad jos išmoktų sau atleisti ir vėl atrastų gyvenimo džiaugsmą. Reiktų paminėti, jog Vilniuje kelios savanorės moterys jau ėmėsi tokios iniciatyvos, mokėsi Airijoje, ir pradėjo vesti nukentėjusioms nuo aborto moterims Rachelės atleidimo rekolekcijas. Teko girdėti liudijmų, jog tai iš tiesų gydo aborto sužeistas moterų ir vyrų širdis.
 
Vyrų vaidmuo
 
A. Gutmacherio instituto duomenimis 51 proc. apklaustų moterų patvirtino, jog santykių su partneriu problemos lėmė jų apsisprendimą daryti abortą, 47 proc. moterų po aborto nekentė tų, kurie susiję su abortu, 35 proc. nekentė to vyro, nuo kurio pastojo, 22 proc. pradėjo nekęsti visų vyrų, 66 proc. nutaukė santykius su savo partneriu, o 94 proc. moterų iš viso gailėjosi, kad pasidarė abortą. 
Vyrai vaidina svarbų vaidmenį moters apsisprendime gimdyti ar ne, jų parama, palaikymas ir dėmesys paskatintų moteris pasirinkti gimdymą, tačiau ir to kartais nepakanka. 
Prieš keletą metų į Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kreipėsi vyriškis su skundu dėl dar negimusio vaiko tėvo teisės apsaugoti savo kūdikį nuo mirties tuo atveju, kai vaiko motina nori nutraukti nėštumą, o vaiko tėvas su tokiu motinos sprendimu nesutinka, jis prašė kontrolierę A. Burneikienę suteikti teisę apsaugoti savo dar negimusį kūdikį. Tačiau šio vyro skundas buvo atmestas neįžvelgus diskriminacijos ir argumentuojant, jog moterims suteikiamos specialiosios teisės atsižvelgiant į moterų fizines ir biologines savybes ir yra įtvirtinta speciali moterų apsauga nėštumo, gimdymo ir vaiko žindymo metu. 
Ir kokia gi ta realiai Lietuvoje įgyvendinama moters apsauga krizinio nėštumo atveju?
Pagal dabar galiojantį 1994 m. Sveikatos ministro įsakymą dėl aborto nutraukimo tvarkos vyro nuomonė laikoma nereikšminga, įvardijama kaip „pageidaujamas ir sutuoktinio sutikimas“. Galbūt kai kam sunku patikėti, bet ir vyrai gedi dėl savo prarastų vaikų aborto metu.
 
Abortas ar gimdymas po išprievartavimo?
 
Iš beveik 200 JAV tirtų pastojusių po išprievartavimo moterų 89 proc. teigė besigailinčios, kad nutraukė nėštumą, jos pažymėjo, jog seksualinis išnaudojimas nebuvo toks sunkus ir traumuojantis kaip pats abortas, 90 proc. jų teigė, jog bandytų atkalbėti nuo aborto kitas po išprievartavimo pastojusias moteris. 
Tik 7proc. respondenčių teigė, jog abortas po išprievartavimo „įprastai” duoda naudos. Negana to visos respondentės, nusprendusios gimdyti po išprievartavimo teigė nesigailinčios tokio sprendimo. 
Psichologai teigia, jog abortas yra pakartotinė patirtos seksualinės prievartos trauma, jis yra ir atsakas į moters patirtą smurtą, ir tuo pačiu smurtas prieš negimusį vaiką bei save.
 
Moters teisė į privatų gyvenimą prieš vaiko teisę į gyvybę
 
Negimusio vaiko teisė į gyvybę nėra užtikrinama Lietuvos įstatymais, nes moters įsčiose augantis vaikas nėra laikomas žmogumi, nors jis ir nėra jos kūnas. Mokslu įrodyta, jog tai atskiro, nors ir mažo, žmogaus kūnas, kuris jau 22 sav. gimęs turi šansus išgyventi dėka šiuolaikinės medicinos. Tik vienintelis niuansas, kad tas žmogaus kūnas yra beteisis iki paties gimimo.
2004 m. Europos žmogaus teisių teismo byloje prieš Prancūziją pripažįstama kiekvienos šalies teisė apsispręsti, bet kartu ir pažymima, kad žmogaus embrionas – vaisius – priklauso žmonių giminei. Taip pat teigiama, kad neatmetama galimybė, jog Europos žmogaus teisių konvencijos 2 straipsnis, sakantis, jog kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas, gali būti taikomas ir negimusiam vaikui. 
Vis dėlto negimusio vaiko teisė į gyvybę kertasi su kitais interesais, tokiais, kaip moters teisė į privatų gyvenimą, moters gyvybė ir sveikata ir t. t. Nemažai valstybių, siekdamos suderinti skirtingus interesus, stengiasi nors ir netiesiogiai suteikti tam tikrą dalį teisės į gyvybės apsaugą ir įsčiose augantiems vaikams. 
Tiek abortų draudimo, tiek leidimo atveju reikia pradėti Lietuvoje plėtoti abortų prevencijos sistemą, kad moksleiviai, studentai, visuomenės sveikatos ir kiti specialistai suprastų abortų problemos sudėtingumą ir rimtumą bei atsakingai priimtų sprendimus, lemiančius savo pačių ir kitų gyvenimus. 
Kaip geriausiai apsaugoti tiek moterį, tiek jos įsčiose augantį vaiką nuo pražūtingų aborto pasekmių, atsakykime kiekvienas patys sau. 
Pabaigai pasiremsiu daugelio moterų gerbiamos ir mylimos, nedarančios abortų ginekologės Bangos Kulikauskaitės mintimi, išsakyta po eisenos „Už Gyvybę 2013”: „ Norisi prisijungti prie iniciatyvių žmonių, kurie daro tokius žygius, kad visuomenė pamatytų, jog abortas nėra taip paprasta, nekalta ir normalu. Net jeigu valstybės įstatymas tai leidžia, nereiškia, jog tai yra teisinga“.
 
Zita Tomilinienė
Trijų vaikų mama, socialinė darbuotoja 

 

Registracija mokymams

Visi straipsniai

Skausmingos ir tvinkčiojančios krūtys

Skausmingos ir tvinkčiojančios krūtysPirmomis savaitėmis krūtys gali „pavesti“ – tampa skausmingos, tvinkčiojančios, karštos, kietos. Atlikti tyrimai Lietuvoje... plačiau >>

Gyvybės stebuklas

Švedų fotografas Lennartas Nilssonas sugebėjo nufotografuoti vaisių motinos įsčiose, taip pat... plačiau >>

Kaip prižiūrėti kūdikio bambutę

Kaip prižiūrėti kūdikio bambutęVisi žino, jog mažylis motinos įsčiose maitinamas per virkštelę. Gimus naujagimiui matome dar kurį... plačiau >>