Nėštumo išbandymai - tikrieji ir primesti

Nėštumo išbandymai - tikrieji ir primesti

Apie neišvengiamus pokyčius, kai įsčios tampa naujos gyvybės namais: norą nusikratyti atsakomybės už besikeičiantį savo kūną ir drąsą kurti savo unikalią nėštumo istoriją. Apie keistą pirmojo gimdymo matematiką, kai nešiojame vieną, o pagimdome tris žmones, sustiprėjusį ryšį su kūnu ir bauginantį prisilietimą prie to, kas sukūrė mus pačias.

Apie besilaukiančių moterų patirtį pasakoja ilgametė nėščiųjų mokyklėlių dėstytoja, Perinatalinės psichologijos ir medicinos asociacijos valdybos narė, tarptautinės motinystės tyrimų asociacijos MaMSIE narė, Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros doktorantė ir triskart mama psichologė psichoterapeutė Agnė Matulaitė.

Pasišnekėkime apie tą didelį fizinį pokytį, kai moters kūnas tampa naujos gyvybės namais. Veikiausiai, kūno kulto laikais, kai vis dažniau siekiama diktuoti savo valią kūnui ir neleisti, kad jis įsakinėtų mums, moterys sunkiau susitaiko su savo besikeičiančiomis formomis?

Taip, iš tiesų taip gali būti. Mat noras kontroliuoti savo kūną, kelti jam tam tikrus reikalavimus bei žiūrėti į jį, kaip į kažkokią atskirą nuo savęs dalį, ypač sustiprėja padalinus save į kūną ir sielą. Tai būdinga šiuolaikiniam vakarietiškų pažiūrų žmogui ir yra siejama ne tik su Dekartiškąja filosofija, bet ir su krikščionybe. Tad ne išimtis ir dalies nėščiųjų noras žiūrėti į savo kūną tarsi iš šono, jį kontroliuoti. Ši atskirtis atsispindi ir Jūsų klausime. Konfliktiškas santykis su pačia savimi ir savo dalimis labai sumažėja, jei suvokiame: aš ir esu mano kūnas. Kūnas, kad ir koks jis būtų, besilaukiant ar ne, yra mano dalis, o ne kažkas man svetimo, kitoniško.

Kas galėtų padėti susitaikyti su savimi tokia, kokia tapau?

Susitaikyti su savimi tokia, kokia tapai, padeda sugebėjimas mylėti save. Tačiau taip pat be galo svarbi yra teigiama, palaikanti šeimyninė aplinka, būsimo tėvelio meilė besilaukiančiai moteriai.

Kokia jausmų palyda eina šiems pokyčiams įkandin?

Nėščia moteris, išgyvendama savo kūno pokyčius, gali patirti įvairiausius jausmus. Vieni iš jų smagūs: džiaugsmas ir pasididžiavimas, kad ir aš galiu pastoti, ir aš galiu būti mama. Dažniausiai jie aplanko labai laukto nėštumo metu. Bet užklumpa ir nelengvi, nemalonūs jausmai: apmaudas, nusivylimas ir net pasišlykštėjimas tuo, kas vyksta („aš vemiu, prakaituoju, netelpu į savo drabužius“). Nėščias moteris lanko ir baimė, nes gana dažnai jos lyginasi ir yra lyginamos su kažkokiomis nustatytomis normomis, pavyzdžiui, kiek kilogramų kurį nėštumo trimestrą turi priaugti...

Kokių užduočių, susijusių su savo kūnu, gali tikėtis besilaukianti moteris?

Būsimai mamai kiekvienas nėštumo trimestras kelia skirtingus savo kūniško identiteto iššūkius. Per pirmąjį nėštumo trimestrą dėmesys labiausiai kreipiamas į patį nėštumo fakto priėmimą, klausiama: „Ar aš tikrai laukiuosi, o gal tik storėju?“ Beje, šiuo periodu dalis moterų labai noriai seka svarstyklių padalas, baiminasi bet kokio savo kūno svorio nukrypimo nuo normos. Tai susiję su noru atsakomybę už savo besikeičiantį kūną atiduoti kitam, šiuo atveju – gydytojui.

Viduriniame trimestre realiai pajuntamas kitos būtybės egzistavimas savame kūne. Gerai, jei šis naujas atradimas vėl nepaverčiamas kita „statistika“, pavyzdžiui, kūdikio judesių skaičiavimu. Iš tiesų tai laikas, kai apmąstomi ar išgyvenami nauji atradimai, galbūt daugiau laiko skiriama sau, juolab kad ir džiaugtis yra kuo: sumažėja persileidimo tikimybė, retesni rytiniai pykinimai, padaugėja energijos. Kaip tik todėl antrasis nėštumo trimestras dažnai išgyvenamas kaip pats pozityviausias. Paskutiniame nėštumo trimestre ateina bendras apsunkimo jausmas ir gimdymo laukimas, būtinybė priimti ribotą savo kūno kontrolės galimybę.

Kas slypi už pasikeitusių skonio, uoslės ir kitų jutimų?

Dažna moteris kalba apie paaštrėjusią uoslę, jautresnius skonio receptorius, didesnį dirglumą garsiai muzikai, apie tai, jog sunku ilgai stovėti ar būti žmonių perpildytose patalpose. Iš to kartais juokiamasi, kuriami mitai, prietarai... Mano manymu, visa tai byloja apie stipresnį moters ryšį su savo kūnu, vidinę harmoniją. Svarbu patenkinti savo poreikius, klausyti savo kūno: jei norisi prigulti, reikia prigulti; jei norisi silkės su ledais, matyt, tame yra kažko, ko reikia Jums ir kūdikiui. Ko gero, jei tik savęs nuolat klausytume, pajustume kur kas daugiau „keistų“ norų ir nebūdamos nėščios. Deja, dažnai ne tik patys nesiklausome, bet ir kartais to mokome savo vaikus, pavyzdžiui, sakome sūnui, kad „nevyriška“ verkšlenti susirgus, sušalus ar kai nepatogu.

Taigi, nėštumas mums tarsi „leidžia“ labiau įsiklausyti į save. Pastebėta, kad jei besilaukianti moteris tikrai jautri ir, pavyzdžiui, patenkina savo maisto poreikius, jai visiškai nereikia vartoti maisto papildų ar vitaminų: ji viską, be abejo, kišenei ir aplinkybėms leidžiant, gali gauti tiesiog su kasdieniu maistu.

Pasišnekėkime apie besikeičiantį nėščios moters emocinį jautrumą.

Apie nėštumo metu padidėjusį moters emocinį jautrumą kuriami mitai tikrai neatspindi realybės. Tačiau kartais jais taip stipriai tikima, jog pačios moterys to net ima laukti: dalis moterų teigia, kad nėra „tipiškos nėščiosios“, nes nejaučia padidėjusio dirglumo! Žinoma, visuomet yra ir sunkiau su savo pasikeitimais susitaikančių moterų. Tai kiek panašu į išgyvenimus menstruacijų metu: vienos tampa dirglios, o kitos išgyvena ramiai, kaip savo natūralią ypatybę, kaip priminimą, kad yra moterys.

Verta paminėti, kad nėštumo metu kūniški procesai reikalauja daugiau energijos nei įprastai, todėl mažiau jėgų lieka kitai veiklai – tai gali kelti moteriai susierzinimą. Bet nėščiajai susierzinimą gali kelti ir kiti žmonės, žiūrintys į ją tarsi į ligonę ar nevisavertę. Jiems reikėtų suvokti, kad nėštumas yra visiškai natūrali moters būsena, tai tiesiog gyvenimo etapas, ne liga.

Šį emocinį dirglumą išgyventi kantriai pralaukiant ar stengtis jį suvaldyti? Kas padeda tapti emociškai stabilesnei?

Svarbu suvokti, kad padidėjęs jautrumas turi priežastis, kad ir kokios mažareikšmės aplinkiniams jos atrodytų. Tad svarbu sau duoti laiko ir susivokti, kas gi yra tas nerimo šaltinis. Gal sunku susitaikyti su jėgų stoka? O gal norisi būti ne tik besilaukiančiai mamai, bet superenergingai besilaukiančiai mamai, nuostabiai darbuotojai, žmonai ir namų šeimininkei vienu kartu? Atlaidumas sau ir aplinkinių parama padeda jaustis kur kas geriau. Man ausyse skamba vieno pažįstamo žmogaus žodžiai savo besilaukiančiai žmonai: „Tiesiog nuostabu, kad, regis, tu tiesiog ramiai sėdi, o atlieki tiek daug – dabar tavyje vyksta mums abiem tokie svarbūs dalykai...“

O kas padeda įveikti paties gimdymo proceso baimę?

Pasitikėjimas savo kūnu, savimi, šalia esančiu žmogumi, medikais, saugios gimdymo aplinkos su(si)kūrimas. Tačiau taip pat svarbu suvokti, kad gimdymo baimė yra visiškai natūrali ir šiek tiek jos visuomet išliks – juk prisiliečiame prie kažko labai svarbaus. Prie to, kas sukūrė ir mus pačias.

Gimdymas, ypač pirmasis, tam tikra prasme yra mirčiai artimas procesas, nes mes galutinai mirštame tokie, kokie buvome iki tol, – vieniši, savimi besirūpinantys žmonės. Mes gimstame iš naujo – kaip tėtis ir mama. Tad galima sakyti, kad gimdymo, ypač pirmojo, metu gimsta trys nauji žmonės.

Kas su moters kūnu ir siela vyksta po gimdymo?

Gimdymas dažnai suvokiamas kaip kulminacija, lūžio taškas. Jausmai po šio lūžio priklauso nuo to, kaip moteris save jautė, ką išgyveno gimdymo metu. Dažniausiai moterys patiria prieštaringus jausmus: išoriškai atrodo apimtos ramybės (plato stadija), o viduje gyvena nuovargis („Jaučiuosi kaip po sunkaus fizinio darbo.“), rūpestis („Kaipgi ta mano brangenybė?“, „Kaip mano vyras jaučiasi, ką mano apie pasikeitusius mus, savo vaikelį?“), džiaugsmas („Aš tai padariau, man pavyko!“), nerimas („Ar sugebėsiu būti gera mama?“) ir begalinis, regis, visa apimantis egzistencinis liūdesys („Pasibaigė tai, kas tęsėsi taip ilgai, ko taip laukėm...“). Užsitęsus arba dominuojant vidiniam liūdesiui bei nerimui, bėgant nesulaikomoms ir paaiškinimo tarsi neturinčioms ašaroms, moterį gali apimti ir anglų kalboje romantišką vardą turinti būsena – „baby blues“ (kūdikio bliuzas arba graudulingos godos). Šios būsenos nereikia painioti su kur kas rimtesne, kliniškai diagnozuojama liga – depresija po gimdymo, kuri nors ir gali išsirutulioti iš pirminio liūdesio, bet paprastai prasideda gerokai vėliau. Pirminiam liūdesiui „gydyti“ svarbus švelnus aplinkinių dėmesys, šilta vonia, geras išsimiegojimas, aplinkinių pagalba leidžiant sau atsigauti ir pailsėti. Juk kartais nepelnytai užmirštama, kad tai, kas ką tik įvyko, sukelia šoką mūsų organizmui ir didžiulį hormonų virsmą, todėl pats metas pasirūpinti savimi. Užmirškite neplautus indus, dulkes ant baldų ar vaiko kambario įrengimą – leiskite sau tiesiog pasidžiaugti didžiuliu pokyčiu ir atsigauti. Vaikui užtenka tik jūsų buvimo šalia, o visa kita tikrai gali palaukti.

Ką patiria moteris po persileidimo ar nėštumo nutraukimo?

Sužinojus, kad laukiesi, reikia labai nedaug laiko, kad tarsi kokioje žaibo šviesoje, „aiškiai kaip dieną“ išvystum savo gyvenimą po devynių mėnesių. Nesvarbu, koks jausmas aplankė pirmas – džiaugsmas, nusiminimas ar dvejonė; nesvarbu, ar buvo noras susilaukti vaikelio, ar baimė ir troškimas, „kad ši su tavimi vaikščiojanti problema išnyktų“; net nesvarbu, ar vaikutis prarandamas tik sužinojus apie nėštumą, ar jau po kurio laiko – visais atvejais savaime nutrūkus nėštumui (persileidus) išgyvenamas ne tik nėštumo, bet ir vaiko, svajoto, tikėto, praradimo jausmas. Jei nėštumas nutraukiamas dirbtinai, dažnai vaiko praradimo jausmas susipina ir su dar didesniu kaltės jausmu, nors šis būdingas ir persileidimo atveju. Negimusio kūdikio praradimo išgyvenimas panašus į artimo žmogaus gedėjimo procesą: vienas kitą keičia netikėjimas, gėda, kaltė, pyktis, liūdesys, ir tik galiausiai susitaikoma. Situaciją apsunkina tai, kad visas gedėjimas vyksta viduje. Negalint pasidalinti praeities atsiminimais su kitais (iš dalies todėl, kad moters prisiminimai – vidiniai; visceraliniai), gedėjimas tampa labai sudėtingas. Nėra išorinės vietos, kur moteris (ir vyras) galėtų gedėti, jie tarsi ima nešioti antkapį savyje – juk jie vieninteliai tos trumpos egzistencijos liudytojai. Todėl kartais jiems gali atrodyti ir, žinoma, dalinai jie yra teisūs, kad jei jie nors trumpam „užmirš“ savo negimusį vaikelį, šis faktas visai pranyks, neišliks.

Kalbant apie moters kūno potyrius, visų pirma reikėtų suvokti, kad vienintelė vieta, kur dar negimęs vaikelis gyveno, ir yra mamos kūnas, kurį laiką „prisimenantis“ savo gyventoją. Tai patvirtina ir moterų pasakojimai, ir hormoninis kraujo tyrimas.

Žinoma, reikia pridurti, kad ne visos moterys (ar vyrai) taip jaučiasi. Kai kurie nuo tokių sunkių išgyvenimų bėga, bando tarsi užsimiršti, realizuoti save kitur, tačiau ir juos kartkartėmis „pagauna“ nesuprantamas liūdesys, kuris, jei į jį neatsigręži, veikia dar grėsmingiau ir mažiau prognozuojamai.

Gal yra knygų, filmų, interneto puslapių, kuriuos rekomenduotumėte nėščiosioms?

Be abejo, tokių yra, kad ir internetinė „Supermamos“ konferencija. Natūrali nėštumo baimė maitina didžiulį nėščioms moterims skirtų rekomendacinių knygų antplūdį knygynuose. Mano širdžiai miela rašytoja Rachel Cusk apie išankstinius patarimus yra pasakiusi: „Kai ėmiau lauktis, man atrodė, kad kažkodėl niekas man apie tai nieko nepaaiškino, o iš tiesų tai gali būti tiesiog geras pavyzdys, kaip nesugebama išgirsti, dėl ko ne tėvas „negirdi“, kai tėvai kalba apie save. Tai įvyksta dar vaikystėje ir kai suaugame, stebimės, kodėl niekas – nei draugai, nei mūsų mamos – mums nepapasakojo, kas ta tėvystė yra iš tiesų.“ Manau, svarbiausia atsiminti, kad kiekvienas nėštumas – unikalus ir nepakartojamas, tad geriau ne knyga rankoje, o geras pašnekovas, galintis išklausyti ir padėti suvokti, kaip jaučiamės. Nėščiosioms nereikalingas komandavimas, joms svarbu gauti paramą ir padrąsinimą pasitikėti savo pojūčiais ir savo norais.

Nėštumo ir gimdymo vadovėlių ieškojimas – tarsi bandymas kažką pakartoti ir išvengti savo atsakomybės kaip unikalios, tik man būdingo nėštumo istorijos kūrėjos. Išsiaiškinkite bendrus dėsningumus, tendencijas, bet savo nepakartojamą istoriją kurkite pačios. Žinoma, tam reikia nemažo pasitikėjimo savimi... Bet tai jau kita istorija.

Registracija mokymams

Visi straipsniai

Kas gelbsti meilę?

Kas gelbsti meilę?„Kai kuriems dalykams geriau išlikti nepaliestiems mokslo skalpelio, ypač paslaptingam romantiškos aistros fenomenui...“ (William Proxmire)... plačiau >>

Genetika šiuolaikinėje medicinoje

Iššifravus žmogaus genomą atsivėrė plačios medicininės galimybės nustatyti žmogaus sveikatos būklę, polinkį į ligas... plačiau >>

Kodėl verta grįžti prie daugkartinio naudojimo vystyklų?

Kodėl verta grįžti prie daugkartinio naudojimo vystyklų?Ištisus šimtmečius mūsų močiutės vystydavo kūdikius drobiniais vystyklais, kol buvo sukurtos vienkartinės sauskelnės. Tėvai... plačiau >>