Gyvybės stebuklas

Švedų fotografas Lennartas Nilssonas sugebėjo nufotografuoti vaisių motinos įsčiose, taip pat nufilmavo visą apvaisinimo procesą. Dar daugiau – nuotraukose užfiksavo net moteriškosios ir vyriškosios ląstelių susijungimo momentą. Šiame procese dalyvaujantys moteriški ir vyriški hormonai atrodo tarsi šviesos kristalai.
Tai galima palyginti su reginiu, kurį vaikai mato žiūrėdami pro mozaikinio žiūrono akelę, kai sukdami keičia sukrentančių stikliukų padėtį.
        Tiriant galingais mikroskopais, moteriškieji hormonai – estrogenai panašūs į švytinčias įvairiaspalves ramunes, kuriomis mėgstame burti „myli–nemyli“. Vyriškasis hormonas – testosteronas primena visomis varsomis žėrinčius piramidžių ar rombų formos kristalus. 

      Įvykus apvaisinimui, atsiranda trečiasis hormonas – progesteronas. Tada kristalai praranda savo formą bei spalvas ir tampa dar gražiau žėrinčia visuma, tarsi mozaika. Štai kokia nuostabi, kupina šviesos žmogaus pradžia. 

            Pernai neonatologų konferencijoje pranešėjai iš Vokietijos, patys baisėdamiesi savo tyrimų rezultatais, sakė, kad 28–39 metų sulaukusios jų tautietės nebenori vaikų. Visais laikais pasitaikydavo tokių moterų; Vokietijoje 1997-aisiais jų buvo 8 procentai, 2000 m. – 27, o 2003 m. – net 41 proc.! Kone pusė vaisingiausio amžiaus, labiausiai subrendusių, savo malonumui jau pagyvenusių moterų...

      Įdomu, kokia būtų statistika Lietuvoje? Esu neonatologė. Atėjusi apžiūrėti naujagimio, pasveikinu motinas susilaukus vaikelio, o išvykstančias pakviečiu vėl sugrįžti pas mus gimdyti antro ar trečio. Beveik visos nusipurto ir sušunka: ne, ne, ne! Tarsi būčiau palinkėjusi susirgti mirtina liga. Kita, žiūrėk, dar ir priduria – daugiau tai jau nebus… Širdį nusmelkia liūdesys. Mintyse pagalvoju: negi jautiesi vienintele gyvybes valdove? Gal ir kitas vaikutis panorės ateiti, nepaklusdamas jokiems leistiniems ar neleistiniems šeimos planavimo metodams. O Gyvybės Viešpats? Gal Jis vėl atsiųs tau kūdikį? Per 15 metų trunkančią gydytojos praktiką vos kelis kartus išgirdau nuoširdų, šiltą atsakymą – kaip Dievas duos… Nekalbu apie tas motinas, kurios gimdo vaikus vieną po kito, kad paskui iš valstybės gautų pašalpas išgertuvėms. Tokių mažai ir šįsyk ne apie jas šneka. Turiu omenyje didžiumą moterų, turinčių pastogę, prasimaitinimo šaltinius (ne vien iš pašalpų) ir kitus dalykus, reikalingus vaikeliui auginti.

      Nūdienos problema – vis augantis prieš laiką gimusių kūdikių skaičius. Vokietijoje 1992 m. pasaulin atėjo 6,5 proc. tokių vaikelių, 2004 m. – 9 proc. Prancūzijoje 1980–1995 m. neišnešiotų kūdikių gimdavo 5,6 proc., 1998 m. – 7,5 proc. Lietuvoje analogiška statistika pradėta kaupti palyginti neseniai. 1999-aisiais mūsų šalyje anksčiau laiko gimė 5 proc. mažylių, 2004 m. – 5,3 proc. Taigi taip pat pastebima didėjimo tendencija, nors ne tokia ryški kaip kitose Europos šalyse. Kodėl vyksta šie pokyčiai?

      Vienas įžymiausių Prancūzijos neonatalinės medicinos specialistų profesorius Jean Pierre Relier (Žanas Pjeras Reljė) sako: „Mes aukojame savo vaikus nežmoniškai gyvensenai“. Matydamas didėjantį prieš laiką gimstančių kūdikių skaičių ir darydamas mokslinius tyrimus, jis teigia, kad pagrindinė priežastis – ne sunkios ekonominės sąlygos, karai ar pan., bet motinas, tėvus ir apskritai visuomenę užvaldęs nerimas. Kitaip tariant, stresas. Visi pripažįstame, jog tai neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis, turinti ir teigiamų savybių: skatina kūrybingumą, aktyvumą ir pan. Tačiau J. P. Relier kalba apie chronišką moters stresą. Mokslininkas siūlo pažvelgti, kaip atrodo eilinės prancūzės diena: nuolatinis bėgimas, ilgi važiavimai į darbą ir iš jo, darbais perkrautas tvarkaraštis, prasta vidinio gyvenimo higiena. Šitaip skubėdama gyvena ir kūdikio besilaukianti moteris. Nėštumo ir gimdymo atostogų ji geriausiu atveju išeina likus kelioms savaitėms iki vaikelio atėjimo. Visais amžiais aukštą išsivystymo lygį pasiekusios tautos, kaip antai egiptiečiai, graikai, kinai, indai, sudarydavo motinai, ypač nėščiai, išskirtines – švelnias ir lengvatines gyvenimo sąlygas. Paradoksalu, tačiau šiandien, kai bešališkas mokslas patvirtino senovinių pažiūrų svarbą sveikatai ir net žmogaus išlikimui, gyvenama vadovaujantis nepalyginamai mažesne išmintimi. Tokią pačią išvadą iš garsių antropologijos bei medicinos mokslininkų lūpų. teko išgirsti ir Londono universitete 2001 m.

      Pokalbį su profesoriumi J. P. Relier, užrašytą L. Adrian, neseniai perskaičiau leidinyje „Famille Chretienne“ (Nr. 1288). Iškilaus specialisto mintys, manyčiau, aktualios ir mums. Per trisdešimt metų pasaulyje pasiekta didžiulės pažangos pažįstant negimusio vaikelio gyvenimą bei jausmus. Įsčių vaisius yra asmenybė. Niekas jau nebesiginčija, jog motinos ir vaiko ryšys nėra vien tik biologinis; jis išaustas iš meilės, kartais lydimos nerimo. Šis ryšys ima formuotis gerokai prieš gimimą ir jam ypač svarbus „kūdikio galvoje“ imprintingas (angl. imprint – įspaudas, žymė, pėdsakas). Anot prancūzų profesoriaus, šio ryšio anomalija kelia didžiausią riziką įvykti priešlaikiniam gimdymui. Labai anksti, nuo šeštosios nėštumo savaitės, gimdos ertmėje gyvenančiame embrione ima vystytis įvairios jutimo sistemos. Tai prasideda nuo nosies: uoslės receptoriai tampa jautrūs amniotinio skysčio aromatinėms molekulėms, kurios keičiasi pagal motinos gyvensenos režimą bei emocijas, pvz., ar ji laiminga ir rami, ar susijaudinusi. Paskui vaikeliui atsiranda odos jautrumas, po to vestibuliarinis – jis pradeda suvokti savo padėtį gimdoje. Vėliau susiformuoja klausos sistema ir galiausiai vizualinė. Jutimų visuma negimusiam vaikui suteikia nepaprastai turtingos informacijos. Šitai būtina paaiškinti motinoms.

      Kyla klausimas, kaip nerimas gali persiduoti motinos pilve esančiam kūdikiui. Stresas paskatina nenormalią katecholaminų sekreciją. Šios medžiagos per placentą iš motinos kraujo perduodamos vaisiui ir jam, lygiai kaip suaugusiems, sukelia tachikardiją (pagreitėjusią širdies veiklą), nenormalią gestikuliaciją. Kitaip tariant, vaikas šia emocija dalijasi su motina ir jaučia giliau nei motina. Kadangi jų ryšys kartu yra simbiotinis ir diferencialinis, šitai leidžia kiekvienam reaguoti į kito pasikeitimus individualiu būdu. Jausmus – baimę, nerimą, džiaugsmą ir kt. biologiškai „pažadina“ įvairių sekrecijos liaukų išskiriami hormonai, galintys sukelti ir depresiją ar priešingai euforiją ir pan. Deja, tai, apie ką gerai nusivokė dar pirmykščiai žmonės, dabarties mokslui įvardijus organizme vykstančias chemines reakcijas, net nufotografavus šių reakcijų rezultatus, šiuolaikinis žmogus visiškai ignoruoja, teigdamas sau ir kitiems, jog vaisius – tik augalėlis, kurį maitina placenta… Betgi tos perteklinės stresinės medžiagos taip pat maitina šį „augalą“!

      Šiandien jau žinoma, kad stresas žmogaus pradėjimo metu gali būti atsakingas už receptorių struktūros anomalijas augimo hormonams, „atsakingiems“ už placentos formavimąsi. Viena iš priešlaikinio gimdymo ar vaikelio per mažo svorio priežasčių – nepakankama placentos funkcija. Tada vaikutis badauja ir gimsta anksčiau nei turėtų, nes skuba „bėgti“ nuo bado!..

      Anot J. P. Relier, „vakarietės moka daryti vaikus, bet nemoka jų laukti“. Apvaisinimas in vitro (mėgintuvėlyje) įgavo neišmatuojamą paplitimą. Tačiau po tokių bandymų vos 10 proc. moterų pavyksta susilaukti vieno kūdikio, o 90 proc. mėginimų baigiasi nesėkmingai. Dirbtinai pradėti vaikeliai patiria daugiau naujagimystės problemų. Viena profesoriaus pacientė aštuonis mėnesius buvo nėščia, bet net keturias dienas savo įsčiose saugojo mirusį vaisių to nė nesuprasdama... Sunku paneigti šio specialisto teiginį, jog didžiuma moterų prarado intuityvų, kūnišką, gilų ryšį su savo kūnu. Per daug jų priima nėštumą be mažiausio pasirengimo, tarsi tai būtų nereikšmingas etapas. Net eiliniam mokykliniam egzaminui žmonės įtemptai ir atsakingai ruošiasi, o gyvybės pradėjimui, puoselėjimui, laukimui, gimimui – ne. Betgi čia rizikuojama kitos būtybės gyvybe ir sveikata!

      Beje, J. P. Relier parašė romaną, kurio herojė yra „super women“, hiperaktyvi žurnalistė. Šis personažas ir išgalvotas, ir ne. Jame telpa visų autoriaus per trisdešimt neonatologo darbo metų konsultuotų moterų gyvenimai. Jos dirba ir gyvena kaip vyrai – dažnai net sunkiau nei jie, siekdamos profesinės karjeros, vilkdamos papildomą namų ūkio naštą ir nuolat stigdamos laiko. Kai vis vėliau, jau artėdamos prie 30–35 metų amžiaus, nusprendžia turėti pirmąjį vaikelį, joms nebėra kada laukti natūralaus apvaisinimo, nes dažnai neįvyksta taip greitai, kaip teturint dvidešimt. Bet pasijutusios nėščios pareiškia, kad nėštumas nėra liga, ir tęsia įprastinį audringą, kupiną įtampos gyvenimą, nes mano jį esant „normalų“. Tačiau taip gyventi nėra normalu, nors nėštumas išties ne liga. Gamta taip pat reikalauja savo teisių: tikros ramybės, švelnumo, atidumo ir daug daug meilės vaikui, kuris gims.

      Laukdami kažko sugrįžtant ar ateinant, mes klausomės ir girdime. Kūdikio laukimas taip pat yra girdėjimas. Profesorius sako, jog reikia būti pasirengus klausytis naujos būtybės – visai kito žmogus nei mama ar tėtis. Labai anksti, nuo pat nėštumo pradžios, būtina palaikyti su ja emocinį, sensorinį bei psichologinį ryšį. Reikia žinoti, kad vaikutis klausosi ir girdi, kad jis pasirengęs pradėti dialogą, sudarytą iš žodžių, judesių, tylėjimo, kiekvienam kalbant savo kalba. Aišku, mažylis dar nesuvokia žodžių prasmės, užtat supranta jausmą – kad jau priimamas su meile, skatinančia jo troškimą gyventi. Visi psichologai, anot prof. Relier, tvirtina: nemylimi motinų įsčiose vaikai vėliau patiria daugiau blogio negu mylimi. Švedų psichiatras Huttunenas įrodė, kad dar negimę vaikai, netekę tėvo, turi dvigubai daugiau šansų patirti sunkius psichologinius smūgius, negu tie, kurie praranda tėvą po gimimo.

      Kyla klausimas, ar egzistuoja tobulas nėštumas. Ne, atsako prancūzų mokslininkas, bet esti idealus nėštumas, keliantis tik vieną sąlygą – norėti vaikelio! Kūdikis gali būti nenumatytas, neprogramuotas, nelauktas, tačiau jis privalo būti trokštamas nuo pat sužinojimo akimirkos. Ir ne tik motinos, bet ir TĖVO. Norimas ir priimtas...

      Idealus nėštumas turi būti ir laimingas. Verta prisiminti senuosius patarimus būsimą mamą apsupti gražiais dalykais: kad jinai klausytųsi švelnios muzikos, atsidėtų ramiai, maloniai veiklai, matytųsi su draugais, su kuriais palaikomi šilti, nuoširdūs santykiai, ir – tai ypač svarbu! – kiek įmanydama vengtų konfliktų, slegiančios aplinkos, nemalonumų.

      Norom nenorom tenka pripažinti lyčių skirtingumą: esame nevienodai sudėti, turime skirtingas prigimtines paskirtis, skiriasi mąstysena ir jausena. Lygybė su vyrais anaiptol nereiškia dirbti taip, kaip jie, ar tą patį, ką jie, užkariauti matomą socialinę padėtį, apleisti šeimą, kuo daugiau keliauti ir t. t.

      Viena iš prigimtinių moters užduočių – gimdyti vaikus. Esminis tikros lygybės požymis būtų sudaryti jai deramas sąlygas šiai funkcijai atlikti. Tai reiškia, kad moteris privalo jaustis saugi, laiminga, užtikrinta dėl rytojaus, būti remiama valstybės ir išaukštinta visuomenėje, nes dirba patį svarbiausią darbą: ji kuria visų mūsų ateitį – NAUJĄ ŽMOGŲ.

      Pasak išmintingų žmonių, su atsakomybe žvelgiančių į Dievo sukurtą ir mums dovanotą pasaulį, nustojusi mylėti savo vaikus civilizacija pradeda merdėti.. Kai moterys apleidžia savo kaip motinos rolę ir nemoka jos daugiau išlaikyti, civilizacija atsiduria pavojuje. Tačiau žmonės veidmainiškai užsitraukia kaukę ir garsiai šūkauja, rašo įvairius dokumentus, kad motina ir vaikas (o kur tėvas?) yra valstybės prioritetai. Garsiai deklaruoja vaikų teises, bet įstatymu įteisina abortus, eksperimentus su embrionais, homoseksualių žmonių poroms leidžia auginti (tiksliau, luošinti) vaikus...

      Po itin griežtų J. P. Relier pasisakymų jį net bandyta teisti už motinų, o ne laikmečio kaltinimą. Taip, atkerta profesorius, labai sunku informuoti apie nemalonius dalykus nekaltinant. (Nuo savęs pridurčiau, kad nepasijutus kaltam neįmanoma atitaisyti blogio ir pradėti kurti kažką naujo, geresnio.)

      Anot mokslininko, egzistuoja būdas sveikai išgyventi nėštumą. Tėvai privalo niekada nepamiršti vienos vienintelės taisyklės: nėra negalimų dalykų, kai yra meilė. Medikas pats matė daugybę stebuklų, kai naujagimius „nurašydavo“, nes atrodydavo beviltiški, tačiau tėvų meilės dėka atsigaudavo. Vaisiaus smegenyse glūdi neįtikėtini pajėgumai, bet tik meilė pajėgia juos pažadinti. Net baisus ilgalaikis stresas, pvz., per karą, gali būti sušvelnintas, jei tėvai supranta savo saugančią galią. Ypač motina, jei užtikrina savo meilę žodžiais, veiksmais, mintimis, malda. Jos meilė tarsi sukuria apsauginį skydą, kuris saugo vaisių, o kai kada neutralizuoja išorinių įtampų ar veiksnių padarinius.

      Įvairūs senovės tekstai, nuo Hipokrato traktatų iki Biblijos, užsimena apie perinatalines įtakas: „Nuo momento, kai pasveikinimas pasiekė mano ausis, kūdikis šoktelėjo iš džiaugsmo mano įsčiose“.

      Primityvios kultūros visada turėjo įvairių draudimų nutolinti nuo nėščiųjų tai, kas galėtų jas gąsdinti (pvz., ugnis). Kinai prieš tūkstantį metų sukūrė pirmąsias prenatalines klinikas, kad gimdyvės jaustųsi džiugiai ir be rūpesčių.

      Leonardas da Vinčis savo „Sąsiuviniuose“ pažymi: „Dalykai, kurių trokšta motina, dažnai atsikartoja vaike, kurį ji nešioja tuo momentu, kai jų trokšta <…>. Kiekvienas motinos noras, paskutinis troškimas ar baimė, ar visas jos sielos skausmas galingiau paliečia vaiką, nes dažnai jis nuo to miršta“.

      Mechanistinė žmogaus prigimties teorija, suskaldžiusi žmogų iki detalių, gydytojams praktikams reiškė „gedimo radimą“. Toks požiūris ypač ryškus šių dienų medicinoje. Tik dabar – po keturių šimtmečių! – pradedamas „atrasti“ paslaptingasis gerų jausmų pasaulis… Amerikietis akušeris Lesteris Sontagas, remdamasis nuo 1930 m. vykdomais tyrimais, atskleidė, jog motinos elgesys ir jausmai prieš gimstant vaikui gali palikti nepakeičiamą atspaudą jo asmenybėje.

      Neurologai pateikė fiziologinių duomenų, kad nuo pirmųjų nėštumo savaičių vaikelis sugeba išreikšti girdėjimo bei jutimo reakcijas. Taip gimė naujas mokslas – prenatalinė psichologija.

      Išties paradoksalu: kai mokslininkai įrodo, kad negimęs kūdikis yra asmenybė, jam kyla didžiausia grėsmė...

      Trikdymai, motinos patiriami kelionėse (net labai stiprūs, tokie kaip agresija, eismo įvykis, išgąstis ir t. t.), vaiką paliečia mažiau, negu ilgi stresai (nuolatinė įtampa namuose ar darbe, nestabili būklė šeimoje ir pan.). Tokias išvadas dar 1970 m. pateikė dr. Dennis Scottas. Tai paaiškinama vaiko absorbuotu motinos hormonų kiekiu. Chroniškas stresas kenkia labiau negu stiprus ir staigus. Tirdamas streso grupei priklausiusias keturiolika moterų, šis mokslininkas apskaičiavo subtilų skirtumą tarp įvairių stresų tipų. Ilgalaikiai stresai, tiesiogiai negrėsę moters emociniam saugumui (pvz., artimo žmogaus liga), kūdikiui turėjo nedidelių padarinių arba visai jo nepaveikė. Tuo tarpu stresas, liečiantis motiną asmeniškai (įtampa santykiuose su vyru, uošviais ar pan.), vaikučiui sukelia psichinių ir emocinių problemų. Kai dėl staigaus streso metu išsiskiria didelis kiekis hormonų, vaikas įsčiose sugeba suvokti, kad ši situacija negresia nei motinai, nei jam, o stiprios ilgalaikės įtampos metu, nuolat išsiskiriant atitinkamiems hormonams, vaikas nujaučia, jog ši mamos graužatis ar sielvartas juos abu stumia į pavojų.

 

Dr. Eglė MARKŪNIENĖ
Klinikos "Sveika pradžia" gydytoja neonatologė

 

 

 

Registracija mokymams

Visi straipsniai

Kosulys

Kosulys Kosulys yra natūralus organizmo apsauginis refleksas, staigus oro išstūmimas iš plaučių. Jis padeda išvalyti kvėpavimo... plačiau >>

Vyras gimdyme arba Išdrįsti susitikti su moteriškąja stichija

Vyras gimdyme arba Išdrįsti susitikti su moteriškąja stichija Neseniai draugai susilaukė pirmagimio. Turėjau progos pamatyti tėtį iškart po gimdymo. Akyse mačiau stiprų jaudulį,... plačiau >>

Ar saugūs sojos mišiniai kūdikiams?

Ar saugūs sojos mišiniai kūdikiams?Jungtinės Karalystės toksikologijos ekspertai patvirtino galimą riziką kūdikių, maitinamų sojos pagrindu pagamintais mišiniais,... plačiau >>