Papildomas kūdikių maitinimas

Motinos pienas, išimtinis žindymas iki šešių mėnesių yra idealus maistas ir pradžia vaiko gyvenime. Šiame straipsnyje pakalbėsime apie vaiko gyvenimo tarpsnį, kai jis vis dar valgo iš krūties arba gauna motinos pieną kitu būdu, bet jam jau reikia ir papildomo maisto.

Papildomas maistas turi būti maistingas, ekologiškai švarus ir saugus. Vaikas jo turi gauti optimalų kiekį. Tai gali būti specialiai kūdikiui ruošiamas maistas arba šiek tiek modifikuotas šeimos maistas. Šios papildomo maitinimo rekomendacijos remiasi PSO rekomendacijomis dėl papildomo kūdikių maitinimo ir žindymo (2000 m)[1].

Motinos pienas turi būti pagrindinis maistas kūdikio pirmaisiais gyvenimo metais ir labai reikšmingas antraisiais gyvenimo metais.

Motinos pienas ypač reikšmingas imuniniais, priešinfekciniais faktoriais, nervų, virškinimo, endokrininę sistemas brandinamaisiais faktoriais ir medžiagomis, kurių neįmanoma rasti jokiuose gyvulinės ir augalinės kilmės maisto medžiagose, išskyrus žmogaus audinyje – motinos piene.

Pagrindinės PSO rekomendacijos:

• duoti kūdikiui tik krūties pieną iki 6 mėnesių, nes tai geriausiai apsaugo kūdikį nuo infekcinių ligų, viduriavimo, brandina visas organizmo sistemas ir visiškai patenkina energijos poreikį;
• duoti papildomą maistai nuo 4 mėnesių rekomenduojama tik tuo atveju, jei nežiūrint dažno žindymo kūdikis nebepriauga svorio ir labai greitai išalksta lyginant su prieš tai buvusiu svorio prieaugliu ir žindymo dažniu;
• žindyti iki dviejų metų ir ilgiau iki kūdikis atsisakys pats;
• pradėjus duoti papildomo maisto tęsti žindymą tuo pačiu dažniu kaip ir iki tol (pagal kūdikio poreikį);
• papildomas maistas turi būti turtingas kalorijomis ir vertingomis maisto medžiagomis, švarus ir saugus, lengvai paruošiamas iš šeimos maisto ir naudojami vietiniai, o ne egzotiniai produktai (ypač ne miltelių ar konservuotos košės iš pakelių ir pan.);
• pradėti duoti papildomą maistą tris kartus per dieną 6-7 mėn. amžiaus kūdikiams ir dažninti iki 5 kartų 12 mėn. amžiuje. Pradžioje duoti tik 1-2 arbatinius šaukštelius, didinti pagal vaiko apetitą;
• sudominti vaiką maistu, kai yra maitinimosi laikas;
• indai ir stalo įrankiai duodami vaikui turi būti švarūs;
• maitinti tik šaukšteliu iš puodelio ar lėkštės. Neduoti iš buteliuko skysto papildomo maisto (košių);
• jei paruoštas papildomas maistas nelaikomas šaldytuve, sumaitinti jį per dvi valandas nuo pagaminimo;
• kūdikiui sergant ar tuoj po ligos, jį žindyti dažniau nei paprastai ir duoti po truputį papildomo maisto;
• po ligos skatinti kūdikį valgyti per kiekvieną maitinimo laiką ir tiek, kiek jis gali suvalgyti. Tęsti tol, kol vaikas atauga ligos metu prarastą svorį ir vėl gerai pradeda augti;
• stebėti vaiko sveikatos būklę, raidą ir svorio prieauglį. Kiekvieną kartą apsilankius pas sveikatos darbuotoją aptarti jo maitinimo praktiką.

Kas yra papildomas maitinimas?

Papildomas maitinimas – tai maitinimas kūdikio kitu maistu ir tęsiant žindymą. Kitas maistas nei motinos pienas vadinamas papildomu maistu. Papildomo maitinimo metu vaikas palaipsniui pripranta prie šeimos maisto.

Šio laikotarpio pabaigoje (paprastai antrų gyvenimo metų pabaigoje), motinos pienas pakeičiamas šeimos maistu, bet kūdikis gali norėti dar žįsti iš krūties nusiraminimui, geros savijautos palaikymui.

Kaip jau buvo minėta maistą galima ruošti specialiai kūdikiui, bet galima įprastą šeimos maistą modifikuoti. Šeimos maistą būtina praturtinti apgalvotai, pridedant kūdikiui reikalingų maisto medžiagų, keičiant jo konsistenciją.

Pvz. pridėti gabaliuką morkos, mango ar apelsino ir praturtinti patiekalą A vitaminu, ar gabaliuką kepenų – praturtinti geležimi. Gabaliukas sviesto, margarino padidins kalorijų (energijos) kiekį, esantį paruoštame šeimos maiste.

Kodėl kūdikiui reikalingas papildomas maitinimas?

Augant kūdikiui, jis tampa vis judresnis ir aktyvesnis. Pasiekiamas toks amžius, kai vien tik motinos pienas nebeužtikrina mitybinių vaiko poreikių. Taigi, papildomas maistas reikalingas tam, kad užpildytų skirtumą tarp vaiko mitybinio poreikio ir maisto medžiagų, gaunamų su motinos pienu.

Jei šis skirtumas laiku neužpildomas, kūdikio augimas sulėtėja arba visai sustoja. Tačiau nepamirškite, kad kiekvienas vaikas turi individualų augimo tempą. Galima sutikti mažučius, bet labai gerai, sveikai atrodančius vaikus, kurie netelpa į įprastas augimo kreives.

Taigi, jiems reikalingas mažesnis energijos kiekis, užtikrinantis jų augimą ir raidą, bei aktyvumą, o kai kurie vaikai gali turėti didesnį kalorijų poreikį nei didžioji dauguma vaikų, bet jie nebus nutukę.

Sudėtingiausia papildomo maisto pagalba užtikrinti energijos (kalorijų), geležies, cinko ir vitamino A poreikio skirtumą.

Kada pradėti duoti papildomą maistą?

Kaip jau buvo minėta, iki šešių mėnesių pilnai pakanka motinos pieno. Šeši mėnesiai tai amžius, kai burnos nervai ir raumenys jau pakankamai subrendo ir kūdikis jau gali kąsti, kramtyti ir gromuliuoti. Iki keturių – šešių mėnesių kūdikiai negali pakankami gerai kontroliuoti liežuvio judesių, išstumti maisto, kuris jam nepatinka.

Patekusį maistą dažniausiai jis gali tik nuryti. Po ketvirto-šešto mėnesio jis jau gali liežuviu išstumti lauk maisto perteklių ar nepatinkantį jam maistą, efektyviai gromuliuoti, išlaikyti maistą burnoje, pradeda daugiau gamintis seilių ir maisto virškinimui reikalingų fermentų ypač amilazės, kuri jau burnoje pradeda skaldyti angliavandenius (krakmolą).

Dažnai jau pasirodo pirmieji dantukai, kaip ženklas, jog kūdikio organizmas ruošiasi tiršto papildomo maisto gavimui. Pradeda kišti į burną daiktus, domisi naujais skoniais, maistu ant šeimos stalo. Ypač svarbu jog tuo laiku kūdikių fermentinė ir virškinimo sistema yra pakankamai subrendusi priimti ir virškinti kitokį maistą nei motinos pienas.

Per anksti duotas papildomas maistas yra žalingas nes:

• mažyliui dar nereikia kitokio maisto. Be to kitas maistas užpildo skanduką ir vaikas rečiau bei trumpiau žinda iš krūties ir motinai pradeda gamintis mažiau pieno. Gaunat mažiau motinos pieno, tokio amžiaus vaikui nepilnai patenkinami mitybiniai poreikiai, o papildomas maistas šiuos poreikius užtikrina tik dalinai;
• didėja infekcinių susirgimų rizika, nes kūdikis mažiau gauna antiinfekcinių faktorių;
• didėja viduriavimo rizika, nes kitas maistas nėra toks švarus, kaip motinos pienas;
• motinos gali per greitai pakartotinai pastoti.

Pavėluotas papildomo maisto davimas žalingas nes:

• neužtikrinamas kalorijų (energijos ) ir mitybinių medžiagų poreikis;
• vaiko augimas ir raida sulėtėja;
• atsiranda prastos mitybos ar raidos sutrikimų dėl atskirų mitybinių faktorių trūkumo.

Koks papildomas maistas reikalingas kūdikiui?

Geras papildomas maistas turi būti:

• turtingas kalorijomis, mikroelementais (ypač geležimi), cinku, kalciu, vitaminu A, C ir foliatais;
• švarus ir saugus;
• be patogeninių organizmų;
• be žalingų chemikalų, toksinų, konservantų;
• be kaulų ar kitų aštrių bei kietų dalelių;
• ne per karštas;
• ne per sūrus, kartus, rūgštus ar aštrus;
• lengvai kramtomas;
• malonaus skonio, kad vaikas jį pamėgtų;
• pagamintas iš vietinių produktų;
• lengvai ruošiamas;
• ne per skystas ar tirštas.

Norint paruošti tinkamos konsistencijos košę, ji verdama nedideliame kiekyje vandens gana tiršta, po to skiedžiama ištrauktu iš krūties motinos pienu (jei motinos pieno neįmanoma gauti – mišiniu). Praskiedžiama tiek, kad pavertus šaukštelį košė iš jo neišbėgtų, o apvertus šaukštelį – tuoj pat iškristų, nereiktų šaukštelio purtyti, kad iškristų.

Per skysta košė ar šeimos sriuba kūdikiams ir mažiems vaikams iki 3-5 metų netinka, nes jų skrandukas yra tik apie 200 ml talpos. Norint patenkinti bent minimaliai kūdikio energijos poreikį, jam reiktų suvalgyti dvi dideles lėkštes skystos košės ar sriubos.

Tiek niekaip netilptų į mažą vaiko skranduką. Deja, vaikų darželiuose dažnai per pietus bandoma sumaitinti lėkštę sriubos, antrą patiekalą (pvz. kotletą su bulvių koše) ir dar išgerti stiklinę kisieliaus ar kito gėrimo.

Pabandžius paskaičiuoti bendrą maisto tūrį paaiškėtų, kodėl auklėtojos skundžiasi vaikų nevalgumu ar išrankumu darželiuose.

Literatūra

Complementaty Feeding. Family foods for breastfed children. WHO, 2000.

Dr. Eglė MARKŪNIENĖ

„Sveika pradžia” gydytoja neonatologė