Kaip prižiūrėti kūdikio bambutę?

Visi žino, jog mažylis motinos įsčiose maitinamas per virkštelę. Gimus naujagimiui matome dar kurį laiką motinos širdies susitraukimo ritmu pulsuojančią virkštelę. Kada ir ką su ja daryti? Gyvūnai instinktyviai žino – perkąsti. Žmonės taip pat turi šį instinktą, tačiau žmogus ir protauja, o kaip tai atlikti geriausiu ir saugiausiu būdu.

Liaudyje yra posakis apie nesavarankišką žmogų arba labai kontroliuojančią savo suaugusį vaiką motiną, jog „virkštelė jiems dar nenutrūkus“. Virkštelės tvarkymo klausimu atlikta nemažai įvairiausių tyrimų.

O kaip gyvenime yra, kurį laiką koks nors teiginys, rekomendacija atrodo vienintelė tiesa, po kurio laiko kažkas suabejoja ta tiesa ir pradedama ją tikrinti. Tuomet gali būti atrandama ir kita tiesa.

Viename tyrime, kuriame buvo tiriama beveik 300 naujagimių, virkštelė buvo perspaudžiama ir perkerpama per 15 sekundžių po gimimo vienai naujagimiui grupei, kitiems per pirmą gyvenimo minutę, o tretiems – trečią gyvenimo minutę.

Paaiškėjo, jog labai greitai užspaudžiant virkštelę, kol ji pulsuoja ir dar atiteka kraujo, įsotinto deguonimi į naujagimio organizmą, naujagimių įsotinimas deguonimi mažesnis ir jie patenka į anemijos rizikos grupę.

(Anemija arba mažakraujystė, kai organizme trūksta raudonųjų kraujo kūnelių, kurie aprūpina jį deguonimi. Kraujas „skystesnis“, širdis turi dirbti dažniau, kad aprūpinti galvos smegenis reikiamu deguonies kiekiu).

Kai virkštelę užspaudžiama trečią gyvenimo minutę ir vėliau, tokie naujagimiai patenka į policitemijos rizikos grupę. (Policitemija – tai kai organizme per daug raudonųjų kūnelių, kraujas darosi klampus, jis sunkiai teka smulkiomis kraujagyslėmis ir smegenys vėl patiria deguonies badą, o tai gali rimtai pakenkti tolesnei naujagimio raidai.)

Taigi, pagal dabartinius tyrimus optimalu perspausti ir perkirpti virkštelę pirmą gyvenimo minutę, kai nurimsta jos pulsacija, nustoja tekėti kraujas iš placentos į naujagimio kūnelį. Dažnai medikai pasiūlo šiame iškilmingame momente dalyvauti tėveliui ir perkirpti virkštelę.

Tėveliai labai išsigąsta, nes jiems atrodo, kad jų atžalėlei gali skaudėti. Virkštelė neturi nervinio tinklo ir skausmo nei kerpant, nei džiūstant, nei ją vėliau prižiūrint vaikeliui neskauda. Reiktų atsiminti, jog tėveliui derėtų būti nusiplovus rankas, nors jam teks paliesti tik žirkles, bet dėl paprasčiausios švaros tai primygtinai rekomenduojama.

Paprastai virkštelės galas būna paliktas gana ilgas, nes iš pradžių ji užspaudžiama dviem instrumentais, vadinamais kocheriais, nuo mamos ir vaiko pusės, o per vidurį tėvelis paprašomas perkirpti virkštelę. Tai pirmasis vaikelio atsiskyrimas nuo motinos.

Tuomet naujagimis sausinamas ir guldomas motinai ant nuogo kūno, ant krūtinės. Po to kai mažylis nusiramins, pailsės pas mamytę, sušils ir pats susiras krūtį ir sočiai užvalgys, galėsime pakviesti tėvelį sutvarkyti virkštelę. Lietuvoje virkštelės perspaudimui, kad ji nudžiūtų ir nukristų, naudojami specialūs spaustukai, medikų vadinami „Krokodilais“ .

Geriausia jį uždėti 1-2 cm nuo bambos žiedo. Kuo ilgesnę paliekame virkštelės kultę, tuo ilgiau ji džiūsta. Labai arti bambos žiedo taip pat nereikėtų dėti spaustuko, nes kartai būna odos išaugėlių ant virkštelės ir užspaudus toje odelėje kraujotaką, galime turėti nepageidaujamų žaizdelių, nekrozės židinėlių, o tai savo ruožtu kelia infekcijos į naujagimio organizmą patekimo pavojų, nes tai patys artimiausi ir atviriausi vartai infekcijai pirmas kelias paras po gimimo.

Virkštelė būna įvairių storių, tai apsprendžia tokia želatininė medžiaga, kiek jos susikaupia apie tris, virkštelėje esančias kraujagysles: dvi arterijas, kurios tiekia kraują vaikeliui su maisto medžiagomis, deguonimi ir viena vena, iš kurios teka kraujas iš vaisiaus į placentą, t. y. į laboratoriją, kur bus valomas, įsotinamas deguonimi, statybinėmis medžiagomis.

Kuo jos daugiau, tuo virkštelė ilgiau džius. Kitas veiksnys, įtakojantis virkštelės džiuvimą, yra bakterijos, kurios nuo motinos, aplinkos apsėja vaikelio odelę. Tai apsprendžia ar virkštelė džius sausai ar drėgnai. Pagrindinai veikėjai virkštelės nukritimo procese yra leukocitai.

Jie ją infiltruoja ir tarsi „suvalgo“, atidalina. Sausai džiūvanti virkštelė tampa kieta, susitraukusi, susiraukšlėjusi, kartai gali nemaloniai dirginti aplinkinius audinius, nuo jos nesklinda joks kvapas. Tokį virkštelės džiuvimo būdą labai mėgsta medikai.

Kitai daliai naujagimių virkštelė džiūsta drėgnai. Ji išlieka minkšta, aplink „apsigleivėja“ (motinų žodžiais), kartai kaba tik ant kokio siūlelio, dažnai sklinda neįprastas kvapas ir medikai ar tėvai jį laiko nemaloniu.

Dažniausiai kriminalai ir prasideda su tokia virkštele – puolama ją valyti įvairiais tirpalais, tėvai gąsdinami, jog čia jau uždegimas (omfalitas), reiks gultis į ligoninę ir pan. Visos žaizdos yra kontaminuotos, t. y. apsėtos odoje dominuojančia įvairiausia mikroflora, tačiau daugumoje atvejų jos nėra infekuotos.

Pagal naujausius žaizdų gydymo metodus, reikia ją stengtis kuo rečiau perrišti (kalbu apie tikras žaizdas), nenuvalyti susidariusių granuliacijų, nes tai sutrikdo žaizdos natūralų gijimą 4-6 valandas.

Remiantis atliktais tyrimais, natūralus gijimas lyginant su alkoholio naudojimu bambutės priežiūrai pastebėta statistiškai patikimas virkštelės atsidalijimo laikas. Natūraliai gyjant jis buvo 1,7dienos trumpesnis nei naudojant alkoholį.

Nė vienam iš tirtų 1811 naujagimių nebuvo infekcijos. Įvertinant šią įvairovę, galima teigti, jog virkštelė gali džiūti iki nukrenta nuo kelių dienų iki 2-3 savaičių. Lietuvoje ilgą laiką standartinis patarimas virkštelės, o vėliau po nukritimo bambutės priežiūros patarimas buvo: valyti 70o spiritu ir 5proc.kalio permanganato tirpalu.

Peržvelgus visą literatūrą naudoti virkštelės priežiūrai kalio permanganatą rasti nepavyko, išskyrus buvusias sovietines respublikas. Mokslinio pagrindimo tam taip pat nebuvo rasta. Tačiau buvo rasta straipsnių apie mangano toksiškumą.

Jis pažeidžia nervų sistemą, randamas hiperaktyvių žmonių plaukuose. O juk kalio permanganatas buvo rekomenduojamas ne tik virkštelės ir bambutės priežiūrai, bet ir pilti į vonelę naujagimio maudymui. Juk mes puikiai žinome, kad bet kokie chemikalai labai gerai rezorbuojasi per odą.

Kokį poveikį tai galėjo turėti ar dar turės žmogaus organizmui – nėra žinoma.

Kokios gi dar medžiagos virkštelės priežiūrai buvo ir yra naudojamos pasaulyje. Tai:

• Alkoholis
• Betadinas
• Vietiniai antibiotikai: Sidabro sulfadiazinas, Neomicinas, Gentamicinas
• Trigubas dažas

Trumpai apie kiekvieną medžiagą

1. Alkoholis (70° spiritas)

• Plačiai naudojamas rutininei virkštelės priežiūrai. Oda jo nespėja absorbuoti, nes iki to laiko paprastai būna išgaravęs. Yra pastebėti atvejai kai stebima alkoholio intoksikacija naujagimiams iki 21 d. amžiaus. Tai atsitinka, kai naudojama ypač gausus alkoholio kiekis virkštelės priežiūrai.
• Yra padaryta studija rodanti, jog virkštelė kolonizuojama praktiškai tuoj pat po alkoholio panaudojimo
• Įrodyta jog alkoholis ilgina virkštelės atsidalijimo laiką.
• Nėra įrodyta jog alkoholis mažintų bakterinę kolonizaciją ar infekciją
• Kai kurios studijos rodo jog nėra žymaus skirtumo tarp valymo spiritu ar visai negydant

2. Betadinas

• Taip pat dažna antibakterinė medžiaga, naudojama virkštelės priežiūrai.
• Kai absorbuojamas didelis kiekis, ši medžiaga pakelia serume jodo koncentraciją (betadino sudėtyje yra jodo), pakankamai tiek, jog gali stimuliuoti neonatalinį hipotyroidizmą. Skydliaukės funkcijos sutrikimas gali būti asocijuojamas su intraventrikulinėmis hemoragijomis (kraujosruvos į smegenų skilvelius), sutrinka pažintinės funkcijos, augimo ir motorinio išsivystymo atsilikimu. Studijos parodė jog neišnešiotam ar mažo gimimo svorio naujagimiui yra didesnė rizika pakankamai jodo absorbcijai. Tai ypač ryšku regionuose, kuriuose egzistuoja jodo deficitas.
• Egzistuoja pakankamai įrodymų nutraukti betadino rutininį vartojimą.
• “Trigubas dažas” geriau mažiną bakterinę kolonizaciją ar infekciją, bei turi žymiai mažesnį toksinį efektą.
• Jeigu betadinas vis dėlto naudojamas, tuomet reikia jį vartoti trumpai, vėliau gerai nuplauti ir niekada neuždengti.

3. Vietiniai antibiotikai: Neomicinas, gentamicinas, sidabro sulfadiazinas

• Intoksikacija šiais antimikrobiniais preparatais sukelia alerginį kontaktinį dermatitą, alerginį šoką (retai), neurologinį kurtumą (retai).
• Pastebėtas bakterinis atsparumas po vietinio naudojimo ir vėlesniems sisteminiams (kai reikia žmogų gydyti leidžiant antibiotikus į raumenis ar veną ar geriant tabletes) šių preparatų naudojimams.
• Yra pasitaikę atvejų, jog vietiškai naudojami šie preparatai gali įjautrinti odą alerginėms reakcijoms vėliau gyvenime.
• Egzistuoja pakankamai įrodymų nutraukti vietinių antibiotikų naudojimą rutininei virkštelės priežiūrai.

Hexachlorofanas ir chlorheksidinas

• Tai plataus veikimo spektro antimikrobiniai preparatai.
• Hexachlorofanas saugus, kai vartojamas tinkamai.
• Abu preparatai apskritai yra saugūs, kai vartojami tinkamai, lokaliai ir neuždengiant, išnešiotiems naujagimiams.
• Gali atsirasti lokalios reakcijos ir sisteminė absorbcija, kai naudojamos neišnešiotiems naujagimiams.

Švedijoje gana dažnai naudojamas virkštelės priežiūrai chlorheksidinas, tačiau po jo panaudojimo virkštelė ar bambutė nuplaunama vandeniu.

Lietuvoje šios medžiagos nenaudojame, tačiau gana plačiai naudojama briliantinė žaluma. Mokslinių įrodymų dėl jos naudojimo rasti nepavyko.

4. „Trigubas dažas“

• Sudėtis: briliantinė žaluma, metileno mėlis, proflavino hemisulfatas.
• Retai pasitaiko intoksikacija. Gali sukelti odos nekrozę, jei jis gausiai tepamas aplink bambutę.
• Ilgas metileno mėlio naudojimas suaugusiems gali sukelti pykinimą, vėmimą, diarėją, gleivinės opėjimą. Protinga būtu manyti jog “trigubas dažas” gali sukelti panašius efektus ir naujagimiams.
• Egzistuoja nepakankamai įrodymų tęsti “trigubo dažo” rutininį naudojimą.

Kaip jau buvo minėta, virkštelės atsidalijimą daugiausiai lemia leukocitų infiltracija. Antimikrobiniai preparatai mažina leukocitų migraciją ir aktyvumą.Taigi žaizdos kolonizacija bakterijomis stimuliuoja žaizdos gijimą.

Valant antimikrobiniais preparatais pašalinamos ne tik susidariusios granuliacijos, bet ir bakterijos, tuo lėtinant žaizdos gijimą. Vokietijoje virkštelė paliekama džiūti natūraliai ir dėl to infekuotų naujagimių nepadaugėjo. Taigi, peršasi paprasta išvada, jog į natūralius procesus kištis derėtų kuo mažiau.

Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai, remdamiesi mokslo įrodymais teigia, jog naujagimiui nereikia sterilumo, jam reikia švaros: švarių drabužėlių, švarių rankų. Vandens virinti naujagimio maudymui, kol neužgijusi bambutė, NEREIKIA.

Patys pagalvokime, jei vandenį naudojame maistui, gėrimui, tai kodėl jį reiktų virinti maudymui. Higienos požiūriu vandentiekio vanduo Lietuvoje yra labai švarus. Jei naudojamas vanduo iš šulinio, dėl tam tikro atsargumo, vis dėlto patariame, kol džius virkštelė, naudoti virintą vandenį tiek jos priežiūrai, tiek vaikelio maudymui.

2006 metais gruodžio mėnesį įvyko neonatologų, pediatrų, šeimos gydytojų, akušerių konferencija, skirta sveiko vaiko priežiūrai. Apžvelgus paskutinius mokslinius tyrimus, buvo suformuluotos tokios rekomendacijos:

• Nusiplauti rankas su muilu, prieš ir po bambutės apžiūros
• Virkštelę perpjauti steriliu instrumentu
• Laikyti bambutę sausą ir švarią. Švelniam valymui apie bambutės pagrindą naudoti vandenyje suvilgytą vatą
• Laikyti bambutę neuždengtą drabužiais
• Sauskelnės neturi siekti bambutės
• Saugoti bambutę nuo sagų, segių, monetų
• Sveikatos įstaigose, bet kokia bambutės priežiūrai naudojama medžiaga, turi būti naudojama vienkartinai, apsaugant naujagimius nuo kryžminės kontaminacijos
• Skatinti mamos ir naujagimio odos kontaktą, kad naujagimio oda būtų kolonizuota nepatogenine mamos odos flora
• Skatinti ankstyvą ir dažną maitinimą iš krūties, kad aprūpinti naujagimį antikūniais, padedančiais kovoti su infekcija
• Išleidžiant naujagimį namo iš gimdymo stacionaro, tėvai turi mokėti:
• Bambutės priežiūros pagrindų
• Nenaudoti jokių cheminių medžiagų, išskyrus vandenį, bambutės priežiūrai namuose
• Maudyti naujagimį tiek esant virkštelei, tiek jai nukritus. Po maudymo – nusausinti.

Jei nukritus virkštelei susidaro šašas, jį reikia suminkštinti, bet nulupti nereikia dėl jau minėtų natūralių gijimo procesų sutrikdymo. Minkštinti galima drėkinamaisiais kremais pvz.exipial su šlapalu, vaikišku natūraliu aliejumi. Netinka antimikrobiniai preparatai.

Kreiptis į šeimos gydytoją jeigu pastebėjo patinimą ar paraudimą daugiau nei 5mm apie bambos žiedą. Neatidėliotina medicinos pagalba suteikiama jeigu šie simptomai lydimi sisteminių simptomų: karščiavimas, vangumas, mieguistumas, atsisakymas valgyti.

Deja, turbūt dėl inercijos, rutinos, nesidomėjimo naujienomis kad ir pačiais paprasčiausiais kasdieniniais klausimais, kaip virkštelės ar bambutės priežiūra, tėvai susidurs su labai prieštaringomis medikų rekomendacijomis.

Todėl siūlome šią lentelę iškirpti ir įteikti savo šeimos gydytojui. Taip , mieli tėveliai, padėtumėte greičiau keisti rutininę,mokslo įrodymais nepagrįstą, pasenusią praktiką.

Virkštelės priežiūra

1. Užspaudus spaustuku virkštelė paliekama džiūti natūraliai. 1-2 kartus per dieną valoma vandeniu ir nusausinama. Taip pat valoma ir nukritus virkštelei, kol užgyja bambutės žaizda. Arba

2. kartą per dieną virkštelė valoma 70o spiritu, nukritus jai, taip pat valoma bambutė.

3. Nei virkštelės, nei gyjančios bambutės negalima uždengti sauskelnėmis.

Odos priežiūra, maudymas

1. Naujagimis maudomas 37°C vandentiekio vandenyje (nevirintame, be kalio permanganato) 2 -3 kartus per savaitę;

2. Šulinio vanduo naudojamas virintas iki užgis bambutė;

3. Sausai odai tepti tinkami natūralūs aliejai be konservantų (saulėgrąžų, jojobos, migdolų, sezamo, kviečių daigų ir kt.);

4. Naujagimis prausiamas su muilu 1-2 kartus per savaitę;

Tėveliai dažnai domisi bambos grožiu. Bambutės grožio vienaip ar kitaip nukirpta virkštelė niekaip neįtakoja. Bambutė bus tokia, kokia ji genetiškai užprogramuota (kaip akių spalva). Pasitaiko bambos išvaržėlės.

Nedidelės išvaržėlės (kai vaikučiui verkiant ar stenant darosi bambos burbuliukas) dažniausiai išnyksta savaime, nes augant vaikeliui, stiprėja pilvo siena ir mažėja bambutės žiedas. Čia gali padidėti ir mankštelės, mažylio plukdymas, mokymas plaukti. Kilus įtarimui, jog yra išvarža, reiktų pasitarti su šeimos gydytoju ar chirurgu.

Dr. Eglė MARKŪNIENĖ

„Sveika pradžia” gydytoja neonatologė

Daugiau informacijos galite rasti PSO internetiniame puslapyje http://apps.who.int/rhl/newborn/cd001057_capurroh_com/en/index.html
(anglų k.)